2015 m. rugpjūčio 3 d., pirmadienis

Landsknechtai!

Landsknechtai – tai samdomi Renesanso epochos, dažniausiai vokiečių tautybės kariai. Pats žodis „landsknechtas“, kuri galima išversti kaip „krašto valstietis“ arba „krašto tarnas“, pirmą kartą sutinkamas rašytiniuose antrosios XV a. pusės šaltiniuose.

Landsknechtus dažniausia samdydavo iš pačių žemiausių laisvųjų visuomenės sluoksnių, nors neretai jų kompanijomis (vok. Kompanie) vadintiems būriams vadovavo kilmingi asmenys. Savo metu landsknechtų formuotės tapo savotišku vokiečių atsaku žymiesiems šveicarų pėstininkams ir nė kiek nenusileido pastariesiems karo meno išmanymu.


Pirmuosius landsknechtų dalinius iš Tirolio ir Švabijos gyventojų XV a. pabaigoje kovai dėl įtakos Burgundijoje subūrė Šv. Romos imperatorius Maksimilijonas I-asis (nors vėliau jie kariavo už visus, kas juos samdė). Imperatoriaus kariuomenės vadas paprastai paskirdavo būsimojo landsknechtų pulko vadą, kuris po savo vėliava turėdavo suburti tinkamus vyrus. Daugelis prasčiokų noriai stojo į landsknechtų pajėgas už tiems laikams visai neblogą atlyginimą, be to, kai kuriuos jų viliojo ir visai reali karjeros galimybė (dauguma landsknechtų karininkų nebuvo kilmingi, kas grynai feodalinėje kariuomenėje būtų tiesiog neįmanoma). 


Landsknechtų veteranas

Mūšiuose pasižymėjęs landsknechtas galėdavo per mėnesį uždirbti tiek kiek ūkininkas uždirbdavo per metus, be to, samdomoje kariuomenėje būta ir už dvigubą ar trigubą atlyginimą tarnaujančių veteranų. 


Landsknechtų kapitonas

Kaip jau minėta, landsknechtų formuotėms imperatoriaus kariuomenės sudėtyje vadovo pulkininkas, kuris būdavo paskiriamas vyriausiojo imperijos kariaunos vado. Pulkininkas, savo ruožtu, skirdavo kelis kapitonus (vok. Hauptman) – landsknechtų būrių - „kompanijų“ vadus. Paprastai tai būdavo žmonės, kuriais jis itin pasitikėjo ir, beje, visiškai nebūtinai kilmingi asmenys. 


Landsknechtų kompanijos muzikantai ir vėliavnešys

Savo vadovaujamoje kompanijoje kapitonas buvo ne tik vadas, bet ir vyriausias teisėjas. Jis nustatydavo dalinio vidaus taisykles, pagal nuopelnus mūšiuose paskirstydavo uždarbį, spręsdavo ką pakelti pareigose, o ką pažeminti ir nubausti. Be kapitono kompanijos drausmę užtikrindavo žemesni landsknechtų karininkai, o pačia kompaniją sudarė nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių karių. 

 
Drausmė kompanijos gretose dažniausiai palaikyta fizinėmis bausmėmis, o įsakymo nevykdymas ar pabėgimas iš mūšio lauko neretai baustas mirtimi. Kiekvienas nuosprendis dažniausiai buvo vykdomas visos rikiuotės akivaizdoje, kas turėjo atgrasyti kitus. 


Kai nereikėdavo žygiuoti į mūšį landsknechtų gyvenimas buvo gana linksmas. Istorijoje jie pagarsėjo kaip triukšmingų užstalių, lošimų ir moterų mėgėjai. Šių samdinių tarpe plėšikavimas ir savivaliavimas užgrobtuose miestuose nebuvo laikomas didele nuodėme. Paskui landsknechtų kompanijas keliaudavo tuntai pirklių, amatininkų, artistų, juokdarių, lošėjų bei laisvo elgesio moterų. O juk landsknechtai niekad nepasižymėjo taupumu!


Landsknechtų užstalė

Atrodytų, tokią iš visuomenės padugnių (o būtent taip landsknechtus vadino feodalai) suburta kariuomenė turėtų patirti vieną pralaimėjimą po kito, tačiau iš dažnai būdavo priešingai.


Išgerti ir plėšikauti laisvalaikiu nevengianti orda mūšyje pavirsdavo gana kietu riešutėliu. Eilinio samdinio gyvenimas nebuvo ilgas (būtent todėl landsknechtai ėmė iš jo viską „čia ir dabar“), tačiau jiems vadovaudavo patyrę, ugnį ir vandenį perėję vadai. Landskenchtų kompanijos dažnai vadovavosi savo specifine, gerai atidirbta karybos strategija, pasižymėjo didžiule ištikimybe savo kapitonui, o kas svarbiausia, suvokė, kad karas – vienintelis darbas, kuri jie moka dirbti, ir savo darbą jie atlikdavo gerai. Taip gerai, kad sutrindavo į miltus netgi tuometinį karišką, nors ir savo paskutines dienas skaičiuojantį elitą – sunkiąją riterių kavaleriją. 


Landsknechtai mūšyje
Dažniausiai landsknechtai būdavo ginkluoti ilgomis ietimis, alebardomis, dvirankiais ir  trumpaisiais landsknechtų kalavijais - vadinamaisiais katzbalger'iais. Šaunamuosius ginklus iš pradžių turėjo tik vadai, tačiau vėliau jie plito ir tarp paprastų samdinių

Pagrindiniai landsknechtų priešai ir konkurentai mūšio lauke buvo šveicarų pėstininkai. Pastarieji beveik šimtmetį buvo laikomi geriausiais pėsčiaisiais kariais pasaulyje ir, lygiai kaip ir landsknechtai, kariaudavo už tuos kas daugiau moka. Šveicarų ir vokiečių samdinių susidūrimai visuomet buvo ypač kruvini dėl ilgametės tarpusavio neapykantos: nei landsknechtai, nei šveicarai, gyvų belaisvių tiesiog neimdavo. 


Daugelis atkreipia dėmesį į keistai pūstus, daugybę klosčių turinčius drabužius - savotišką landsknechtų "brendą". Pasak legendos, tokius rūbus jiems nešioti leido pats Maksimilijonas I-asis, teigdamas, kad "landsknechtų gyvenimas pernelyg pavojingas ir trumpas, o puošnūs rūbai - vienas iš nedaugelio jiems likusių džiaugsmų".

Tiek šveicarų, tiek landsknechtų šlovės laikai pasibaigė tobulėjant ir vis labiau plintant šaunamiesiems ginklui. Viename mūšyje landsknechtai sušaudė ietimis ginkluotus šveicarus iš arkebūzų, tačiau tai buvo ir pačių landsknechtų eros pabaiga. Ilgainiui Europos valstybės pradeda pereiti prie reguliariosios rekrutų pagrindu sudarytos kariuomenės, kurioje vietos landsknechtams tiesiog nebeliko. 


Landsknechtai. Šiuolaikinė rekonstrukcija