2015 m. rugpjūčio 27 d., ketvirtadienis

Kodėl vestuvinės suknelės baltos?

Iki pat XIX amžiaus nebuvo tradicijos siūdintis ypatingą vestuvinę suknelę, nuotakoms pakakdavo tiesiog puošnios suknelės. Jei vestuvinę suknelę siūdavo, ją galėjo dėvėti ir kitomis progomis, nes spalvų įvairovė buvo gana didelė. 


Yra išlikęs senas angliškas eilėraštis, kuris paaiškina vestuvinės suknelės spalvos pasirinkimą: balta – pasirinkai tinkamai, žydra – meilė bus tikra, geltona – gėdijasi jaunikio, raudona – geriau jau mirtų, juoda – norėtų sugrįžti, pilka – bus ilga kelionė, rožinė – jis visada apie tave galvos, žalia – nuotaka gėdijasi, kad į ją žiūri.
Dažnai teigiama, kad baltų vestuvinių suknelių mada prasidėjo nuo karalienės Viktorijos. Bet tai ne visai tikslu, nes baltomis ar baltomis su sidabro apdaila vestuvinėmis suknelėmis nuotakos puošėsi ir anksčiau. Ana Bretonė tekėjo už Liudviko XII 1499 m., o Marija Luiza Austrė – už Napoleono Bonaparto 1810 m. ir abi jos vilkėjo baltas sukneles. Nuo 1780 m. mada prarado savo įmantrumą, vietoj griozdiškų tualetų moterys ėmė dėvėti paprastas sukneles paaukštintu liemeniu, o prieinamiausiu audiniu tapo baltas muslinas, atitinkamai ir vestuvinės suknelės dažniausiai buvo baltos.
Visgi karalienės Viktorijos dėka baltos vestuvinės suknelės ne tik tapo madingos, bet ir palaipsniui išstūmė kitų spalvų apdarus. Dažnai cituojamas 1849 m. amerikiečių žurnalas „Godey's Lady's Book“, kuriame apie vestuvinę madą rašyta: „nuo seniausių laikų tradiciškai tinkamiausia spalva – balta. Balta – tai mergystės ir tyros širdies simbolis, kuriuos mergina atiduoda savo išrinktajam“.


Napoleono Bonaparto ir Marijos Luizos Austrės vedybos, Georges Rouget, 1810 m.