Iki pat XIX amžiaus
nebuvo tradicijos siūdintis ypatingą vestuvinę suknelę, nuotakoms
pakakdavo tiesiog puošnios suknelės. Jei vestuvinę suknelę
siūdavo, ją galėjo dėvėti ir kitomis progomis, nes spalvų
įvairovė buvo gana didelė.
Yra išlikęs senas angliškas
eilėraštis, kuris paaiškina vestuvinės suknelės spalvos
pasirinkimą: balta – pasirinkai tinkamai, žydra – meilė bus
tikra, geltona – gėdijasi jaunikio, raudona – geriau jau mirtų,
juoda – norėtų sugrįžti, pilka – bus ilga kelionė, rožinė
– jis visada apie tave galvos, žalia – nuotaka gėdijasi, kad į
ją žiūri.
Dažnai teigiama, kad
baltų vestuvinių suknelių mada prasidėjo nuo karalienės
Viktorijos. Bet tai ne visai tikslu, nes baltomis ar baltomis su
sidabro apdaila vestuvinėmis suknelėmis nuotakos puošėsi ir
anksčiau. Ana Bretonė tekėjo už Liudviko XII 1499 m., o Marija
Luiza Austrė – už Napoleono Bonaparto 1810 m. ir abi jos vilkėjo
baltas sukneles. Nuo 1780 m. mada prarado savo įmantrumą, vietoj
griozdiškų tualetų moterys ėmė dėvėti paprastas sukneles
paaukštintu liemeniu, o prieinamiausiu audiniu tapo baltas muslinas,
atitinkamai ir vestuvinės suknelės dažniausiai buvo baltos.
Visgi karalienės
Viktorijos dėka baltos vestuvinės suknelės ne tik tapo madingos,
bet ir palaipsniui išstūmė kitų spalvų apdarus. Dažnai
cituojamas 1849 m. amerikiečių žurnalas „Godey's Lady's Book“,
kuriame apie vestuvinę madą rašyta: „nuo seniausių laikų
tradiciškai tinkamiausia spalva – balta. Balta – tai mergystės
ir tyros širdies simbolis, kuriuos mergina atiduoda savo
išrinktajam“.
Napoleono Bonaparto ir Marijos Luizos Austrės vedybos, Georges Rouget, 1810 m.
