Kaip buvo išgaunama salietra parako gamybai

1591 m. salietros gaminimo recepte buvo rašoma, kad reikia sumaišyti žmogaus išmatas, šlapimą („ypač tų kas geria stiprų alų ar vyną“), arklių mėšlą („kuriuos maitina avižom“) ir kalkes, išgautas iš seno statybinio skiedinio ar tinko. 

Šį mišinį reikėjo saugoti nuo lietaus ir reguliariai maišyti visus metus. Paskiau „tarytum sniegas“ turėjo pasirodyti salietra. Girtuoklių šlapimas receptūroje nebuvo jokia klaida – alkoholio skaidymasis praturtina šlapimą amoniu – terpe, kurioje dauginasi nitratinės bakterijos.

Parako gamybos meistrai turėjo perdirbti šimtus svarų nešvarumų, kad gautų pusę svaro geros salietros. Darbininkai skalaudavo vandenyje dvokiančius tirščius, kad ištirpdyti nitratus, paskiau nusodindavo juos iš gauto skiedinio.

Tam, kad sumažinti sprogimo pavojų, meistrai įpildavo į piestą (toks indas) nedidelį kiekį skysčio. Kai kada tam naudoti išvalytas vynų spiritas, kuris, kaip buvo manoma, geba panaikinti bet kokį nešvarumą. Mielai naudodavo ir žmogaus, ypač girtuoklio, o užvis geriau – girto vyskupo šlapimą.

Tuo pat metu meistrai mokėsi valyti salietrą, keisdami kalcio nitratą kalio nitratu. Tam vandeniu atskiestą mėšlą šarmindavo medienos anglimis. Paskiau mišinį valydavo jaučio krauju ar ropės griežinėliais.

XVI a. pabaigoje buvo atrastas dar vienas salietros gavimo būdas: „išsiaiškinta, kad vertingas salietros šaltinis – tuoj pat po mūšio užkastų karių kūnai. Tokiu būdu gautu paraku būdavo žudomi kiti žmonės. Iš tiesų amžinas biznis“.

Šaltinis:

Jack Kelly, „Nuo alchemijos iki artilerijos“.

Iliustracija:

XIV a. gyvenęs Bertholdas Schwarzas, kuriam priskiriamas parako gamybos išradimas Europoje.