Tik 1935 –
1936 metais Europoje likviduoti paskutiniai narvai su juodaodžiais
zoologijos soduose. Tai nutiko Bazelyje ir Turine. Iki to laiko
europiečiai mielai eidavo pasižiūrėti į „spalvotuosius“
nelaisvėje.
Juodaodžiai į
Europą buvo atvežti jau XVI m., panašiai kaip gyvūnai iš naujai
atrastų žemių, – šimpanzės, lamos ir papūgos. Tačiau iki XIX
a. šie „egzotiški žmonės“ paprastai gyvendavo turtingųjų
dvaruose, tad neturtinga liaudis neturėjo progos jų pamatyti.
Viskas pasikeitė Moderno epochoje, kai didelė dalis europiečių ne
tik pramoko rašyti, bet ir pradėjo reikalauti „renginių“. Šis
troškimas sutapo su pirmųjų zoologijos sodų Europoje steigimu
XIX a. pabaigoje, į kuriuos, kartu su egzotiškais gyvūnais pradėti
vežti ir „nebaltieji“.
Tarp jų buvo ir Afrikos juodaodžiai,
kuriuos tuometinis mokslas visiškai oficialiai įvardijo tarpine
grandimi tarp beždžionių ir žmonių. Šiandien tuo galbūt ir
sunku patikėti, tačiau tuomet toks požiūris buvo laikomas kone
visuotinai priimta norma. Taigi, keistuoliais ir bepročiais
įvardinti tie kad kalbėjo apie visų rasių lygybę, o ne tie kas
laikėsi rasinių pranašumų teorijų. Paskutiniai juodaodžiai buvo
išlaisvinti iš zoologijos sodų narvų tik 1935 m. Šveicarijoje ir
1936 m. Italijoje, tačiau paskutinė „laikina ekspozicija“
panaikinta tik 1958 m. Briuselio Ekspo parodoje, kurioje specialiame
paviljone buvo apgyvendinti Kongo čiabuviai.
Dažniausiai
juodaodžius apgyvendindavo „etnografiniais kaimais“ - po kelias
šeimas voljere. Jie turėjo vaikščioti apsirėdę taip kaip
gimtinėje ir vaizduoti tradicinį gyvenimo būdą.
Teisingumo
dėlei reikėtų pasakyti, kad eksponuojami buvo ne tik juodieji, bet
ir Polinezijos gyventojai, Surinamo ir Patagonijos indėnai, eskimai.
