2015 m. rugpjūčio 24 d., pirmadienis

Juodaodžiai, indėnai ir eskimai Europos zoologijos soduose

Tik 1935 – 1936 metais Europoje likviduoti paskutiniai narvai su juodaodžiais zoologijos soduose. Tai nutiko Bazelyje ir Turine. Iki to laiko europiečiai mielai eidavo pasižiūrėti į „spalvotuosius“ nelaisvėje. 

Juodaodžiai į Europą buvo atvežti jau XVI m., panašiai kaip gyvūnai iš naujai atrastų žemių, – šimpanzės, lamos ir papūgos. Tačiau iki XIX a. šie „egzotiški žmonės“ paprastai gyvendavo turtingųjų dvaruose, tad neturtinga liaudis neturėjo progos jų pamatyti. Viskas pasikeitė Moderno epochoje, kai didelė dalis europiečių ne tik pramoko rašyti, bet ir pradėjo reikalauti „renginių“. Šis troškimas sutapo su pirmųjų zoologijos sodų Europoje steigimu XIX a. pabaigoje, į kuriuos, kartu su egzotiškais gyvūnais pradėti vežti ir „nebaltieji“.


Tarp jų buvo ir Afrikos juodaodžiai, kuriuos tuometinis mokslas visiškai oficialiai įvardijo tarpine grandimi tarp beždžionių ir žmonių. Šiandien tuo galbūt ir sunku patikėti, tačiau tuomet toks požiūris buvo laikomas kone visuotinai priimta norma. Taigi, keistuoliais ir bepročiais įvardinti tie kad kalbėjo apie visų rasių lygybę, o ne tie kas laikėsi rasinių pranašumų teorijų. Paskutiniai juodaodžiai buvo išlaisvinti iš zoologijos sodų narvų tik 1935 m. Šveicarijoje ir 1936 m. Italijoje, tačiau paskutinė „laikina ekspozicija“ panaikinta tik 1958 m. Briuselio Ekspo parodoje, kurioje specialiame paviljone buvo apgyvendinti Kongo čiabuviai. 


Dažniausiai juodaodžius apgyvendindavo „etnografiniais kaimais“ - po kelias šeimas voljere. Jie turėjo vaikščioti apsirėdę taip kaip gimtinėje ir vaizduoti tradicinį gyvenimo būdą. 


Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad eksponuojami buvo ne tik juodieji, bet ir Polinezijos gyventojai, Surinamo ir Patagonijos indėnai, eskimai.