2015 m. rugpjūčio 4 d., antradienis

Fashion dolls arba „lėlės-manekenės“

Jau senovės Romoje egzistavo tradicija siųsti į imperijos provincijas molines dažytas figūrėles aprengtas žmonių apdarais. Jos demonstruodavo naujas mados tendencijas ir kuo puikiausiai atstojo šiuolaikinius madų žurnalus. Visgi „lėlių-manekenių“ (Fashion dolls) tėvyne laikoma Prancūzija. 


Dar XIV a. Anglijos pasiuntiniai veždavo iš Prancūzijos tokias lėles savo karalienei. 1396 m. Prancūzijos karaliaus Karolio VI Mylimojo dvaro siuvėjas už 450 frankų pasiuvo garderobą „lėlei-manekenei“. Ši lėlė buvo Bavarijos kunigaikštienės dovana Anglijos monarchei. 1496 m. Bretanės valdovė Ana nusiuntė Ispanijos karalienei Izabelei I Katalikei dailiai aprengtą „lėlę-manekenę“, bet Izabelė grąžino ją atgal. Griežtai valdovei nepatiko lėlės tualetas, todėl teko siūti naują.


Pačios pirmosios „lėlės-manekenės“ tenkino aristokratiškų šeimų kaprizus, todėl jų apdarai buvo gerokai prabangesni nei to meto žaislinių lėlių. „Lėlė-manekenė“ greitai gavo Pandoros vardą kaip aliuziją į Pandoros skrynią. Skirtumas tik toks, kad atidarius skrynią po pasaulį išplito nelaimės, o lėlė Pandora po pasaulį paskleidė grožį. Egzistavo dvi Pandoros – didžioji ir mažoji. Didžioji demonstravo prabangias išeigines sukneles, o mažoji – jaukius namų drabužius.
Tai, kas prasidėjo kaip karališkųjų šeimų užgaida, XVII a. virto aukštosios mados dalimi. „Lėlių-manekenių“ atsiradimas padėjo plėtoti prekybą tarp galingiausių Europos valstybių. Lėlės, aprengtos madingiausiais drabužiais, keliavo iš Prancūzijos į Angliją, Vokietiją, Ispaniją, Italiją. Madų namai dažnai tik skolindavo lėles užsienio šalims, kad potencialūs klientai galėtų pamatyti naujas mados tendencijas, drabužių ir šukuosenų detales. Kasmetinėje mugėje della Sensa, kuri vyko Venecijos šv. Marko aikštėje iki pat XVIII a. pabaigos, prancūziškos lėlės demonstravo paryžietiškas madas, o mugei pasibaigus vietiniai siuvėjai kruopščiai kopijavo modelius ir darė suaugusių klientų dydžių iškarpas. Juk šie apdarai buvo nepriekaištingo skonio ir labai stilingi. 


XVIII a. - tai madingų lėlių „aukso amžius“. Kelionės po Europą tapo patogesnės, klestėjo maži europietiški dvarai, kuriuose damos gyvai domėjosi naujais drabužių fasonais ir audiniais. Prancūzijos „madinga“ prekyba nenutrūko net Ispanijos įpėdinystės karo metu (1701-1714 m.). 1704 m., pačiame karo įkarštyje, vienas iš prancūzų generolų rašė: „tai epizodas, kuris turės būti pažymėtas istorijos kronikose: abiejų kariaujančių pusių ministrai paklausė damų reikalavimų ir sudarė specialų maršrutą „lėlių-manekenių“ gabenimui. Sutartis neginčytinai nusipelnė pagarbos ir net pačiomis sunkiausiomis Prancūzijos ir Anglijos koflikto dienomis šios lėlės buvo vienintelis objektas, kuriam negrėsė joks pavojus“.
Sunku įsivaizduoti, koks pavojus galėjo grėsti šioms mieloms lėlėms: jų subtilūs porcelianiniai veidai ir nepriekaištingi moteriškų formų kūnai pagaminti iš ožiuko odos greičiau kėlė džiaugsmą ir pasitenkinimą nei mintis apie kovą ir susipriešinimą.


Po karo, Prancūzijos pasiuntinys Londone mesjė Diubua užsakė didelę lėlę kartu su naujausiais drabužių modeliais. Jis norėjo supažindinti Londono damas su paryžietiška mada. Laiške siuvėjai pasiuntinys paminėjo nekuklią detalę: „londoniečiai labai domisi netgi tuo, kas po sijonu, todėl atsiųskite ir naujausius apatinių pavyzdžius“.
Prancūzijos revoliucija praktiškai neįtakojo „lėlių-manekenių“ egzistavimo. Daug kurios prancūzų aristokratės tapo našlės ir beturtės, todėl masiškai vyko į Londoną. Anglijoje jos užsidirbdavo pragyvenimui siūdamos ir siuvinėdamos drabužius. Tai, ką kilmingos damos anksčiau darė tik savo malonumui, virto jų amatu. Ilgainiui buvo sukurta galybė apdarų „lėlėms-manekenėms“, o XVIII a. jau angliška tapusi mada pasiekė ir Jungtines valstijas. Šiais laikais daugybė lėlių saugomos privačiose amerikiečių kolekcijose kaip didžiausios brangenybės.
XIX a. lėles dar gamino tokios kompanijos kaip Jumeau, Gaultier, Bru. XX a. pradžioje „lėlės-manekenės“ iškeliavo į muziejus ir privačias kolekcijas, nes jas išstūmė atsiradę madų žurnalai, popierinės lėlės ir tikros manekenės.