Jau senovės Romoje
egzistavo tradicija siųsti į imperijos provincijas molines dažytas
figūrėles aprengtas žmonių apdarais. Jos demonstruodavo naujas
mados tendencijas ir kuo puikiausiai atstojo šiuolaikinius madų
žurnalus. Visgi „lėlių-manekenių“ (Fashion dolls) tėvyne
laikoma Prancūzija.
Dar XIV a. Anglijos pasiuntiniai veždavo iš
Prancūzijos tokias lėles savo karalienei. 1396 m. Prancūzijos
karaliaus Karolio VI Mylimojo dvaro siuvėjas už 450 frankų pasiuvo
garderobą „lėlei-manekenei“. Ši lėlė buvo Bavarijos
kunigaikštienės dovana Anglijos monarchei. 1496 m. Bretanės valdovė Ana
nusiuntė Ispanijos karalienei Izabelei I Katalikei dailiai aprengtą
„lėlę-manekenę“, bet Izabelė grąžino ją atgal. Griežtai
valdovei nepatiko lėlės tualetas, todėl teko siūti naują.
Pačios pirmosios
„lėlės-manekenės“ tenkino aristokratiškų šeimų kaprizus,
todėl jų apdarai buvo gerokai prabangesni nei to meto žaislinių
lėlių. „Lėlė-manekenė“ greitai gavo Pandoros vardą kaip
aliuziją į Pandoros skrynią. Skirtumas tik toks, kad atidarius
skrynią po pasaulį išplito nelaimės, o lėlė Pandora po pasaulį
paskleidė grožį. Egzistavo dvi Pandoros – didžioji ir mažoji.
Didžioji demonstravo prabangias išeigines sukneles, o mažoji –
jaukius namų drabužius.
Tai, kas prasidėjo kaip
karališkųjų šeimų užgaida, XVII a. virto aukštosios mados
dalimi. „Lėlių-manekenių“ atsiradimas padėjo plėtoti prekybą
tarp galingiausių Europos valstybių. Lėlės, aprengtos
madingiausiais drabužiais, keliavo iš Prancūzijos į Angliją,
Vokietiją, Ispaniją, Italiją. Madų namai dažnai tik skolindavo
lėles užsienio šalims, kad potencialūs klientai galėtų pamatyti
naujas mados tendencijas, drabužių ir šukuosenų detales.
Kasmetinėje mugėje della Sensa, kuri vyko Venecijos šv. Marko
aikštėje iki pat XVIII a. pabaigos, prancūziškos lėlės
demonstravo paryžietiškas madas, o mugei pasibaigus vietiniai
siuvėjai kruopščiai kopijavo modelius ir darė suaugusių klientų
dydžių iškarpas. Juk šie apdarai buvo nepriekaištingo skonio ir
labai stilingi.
XVIII a. - tai madingų
lėlių „aukso amžius“. Kelionės po Europą tapo patogesnės,
klestėjo maži europietiški dvarai, kuriuose damos gyvai domėjosi
naujais drabužių fasonais ir audiniais. Prancūzijos „madinga“
prekyba nenutrūko net Ispanijos įpėdinystės karo metu (1701-1714
m.). 1704 m., pačiame karo įkarštyje, vienas iš prancūzų
generolų rašė: „tai epizodas, kuris turės būti pažymėtas
istorijos kronikose: abiejų kariaujančių pusių ministrai paklausė
damų reikalavimų ir sudarė specialų maršrutą „lėlių-manekenių“
gabenimui. Sutartis neginčytinai nusipelnė pagarbos ir net pačiomis
sunkiausiomis Prancūzijos ir Anglijos koflikto dienomis šios lėlės
buvo vienintelis objektas, kuriam negrėsė joks pavojus“.
Sunku įsivaizduoti, koks
pavojus galėjo grėsti šioms mieloms lėlėms: jų subtilūs
porcelianiniai veidai ir nepriekaištingi moteriškų formų kūnai
pagaminti iš ožiuko odos greičiau kėlė džiaugsmą ir
pasitenkinimą nei mintis apie kovą ir susipriešinimą.
Po karo, Prancūzijos
pasiuntinys Londone mesjė Diubua užsakė didelę lėlę kartu su
naujausiais drabužių modeliais. Jis norėjo supažindinti Londono
damas su paryžietiška mada. Laiške siuvėjai pasiuntinys paminėjo
nekuklią detalę: „londoniečiai labai domisi netgi tuo, kas po
sijonu, todėl atsiųskite ir naujausius apatinių pavyzdžius“.
Prancūzijos revoliucija
praktiškai neįtakojo „lėlių-manekenių“ egzistavimo. Daug
kurios prancūzų aristokratės tapo našlės ir beturtės, todėl
masiškai vyko į Londoną. Anglijoje jos užsidirbdavo pragyvenimui
siūdamos ir siuvinėdamos drabužius. Tai, ką kilmingos damos
anksčiau darė tik savo malonumui, virto jų amatu. Ilgainiui buvo
sukurta galybė apdarų „lėlėms-manekenėms“, o XVIII a. jau
angliška tapusi mada pasiekė ir Jungtines valstijas. Šiais laikais
daugybė lėlių saugomos privačiose amerikiečių kolekcijose kaip
didžiausios brangenybės.
XIX a. lėles dar gamino
tokios kompanijos kaip Jumeau, Gaultier, Bru. XX a. pradžioje
„lėlės-manekenės“ iškeliavo į muziejus ir privačias
kolekcijas, nes jas išstūmė atsiradę madų žurnalai, popierinės
lėlės ir tikros manekenės.
