2015 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis

Bjauriausios monarchų pravardės

Labai dažnai viduramžių karaliai ir valdovai gaudavo pravardes. Nusipelniusį monarchą liaudis pramindavo Geruoju, Didžiuoju arba Kūju (Šventosios Romos imperijos hercogas Jonas II gavo garbingą pravardę Vaikų darytojas, nes turėjo 63 nesantuokinius vaikus). Jei valdovas prastas, jį vadins Bloguoju, Žiauriuoju ar Pamišėliu.
Visgi kai kurie valdovai turėjo labai neįprastas pravardes, dėl kurių greičiausiai teko raudonuoti. 

Alfonsas IX Kvailys buvo Leono ir Galisijos karalius, Jis gana sėkmingai valdė šiaurines Iberijos žemes nuo 1188 m. iki savo mirties 1230 m. Visgi Šiaurės Afrikos mokslininkas Ibn Chaldunas rašė, kad liaudyje karalius vadinamas kvailiu, nes nusiminęs ima siautėti ir putos drimba iš jo burnos.

Alfonsas IX Kvailys

 


Bermudas II Podagrinis valdė Leoną ir Galisiją nuo 982 iki 999 m. Jo žygiai prieš islamo regioną Al-Andalusiją buvo gana sėkmingi, bet galų gale musulmonų armija užėmė svarbiausius karalystės miestus, o 997 m. apgulė Santjago de Kompostelą. Bermudas II kentėjo dėl podagros, bjaurios turtingųjų ligos, kuri sukelia didžiojo kojos piršto sąnario uždegimą. Paskutiniaisiais valdymo metais Bermudo būklė buvo tokia prasta, kad jis nebegalėjo užsėsti ant žirgo ir keliaudavo neštuvuose.

Bermudas II Podagrinis



Konstantinas V Mėšlavardis – Bizantijos imperatorius nuo 741 iki 775 m. Jis aršiai pasisakė prieš ikonas krikščionių šventovėse. Ikonų šalininkai praminė imperatorių Kopronimu, kas ir reiškia Mėšlavardį, neva todėl, kad būdamas kūdikiu jis pasituštino krikštykloje.

Konstantinas V Mėšlavardis



Hakonas Pamišėlis buvo Norvegijos grafas ir karaliaus Gutormo I senešalas. Mirus karaliui 1204 m., Hakonas bandė tapti jo įpėdiniu, bet nesėkmingai. Norvegijos didikai balsavo prieš Hakoną, nes jis buvo gimęs Švedijoje. Apskritai grafas pasižymėjo sveiku protu, o pravardę gavo dėl siautulingo elgesio mūšio lauke.

Henrikas IV Impotentas iš Kastilijos valdė Ispanijos karalystę nuo 1454 iki 1474 m. Būdamas penkiolikos metų Henrikas vedė Blanšą II Navarietę, o po trylikos metų karalius pareikalavo santuokos nutraukimo. Priežastis – tarp jų nebuvo santuokinių ryšių. Katalikų bažnyčia surengė teismą ir atliko tyrimą, kurio išvados apstulbino visus – Blanša buvo skaisti, o kelios prostitutės paliudijo, kad Henrikas seksualiai pajėgus, bet ne su savo žmona. Po skyrybų karalius vedė savo pusseserę Chuaną Portugalę ir jiedu susilaukė vienos dukters. Vėliau karalius suabejojo savo tėvyste, o Chuana smagiai leido laiką su meilužiais.

Henrikas IV Impotentas


Ivaras Bekaulis – vienas iš didžiųjų IX a. vikingų valdovų. Kartu su broliais jis vadovavo Didžiajai armijai, įsiveržusiai į Angliją 865 m. Sagos ir kronikos mini skirtingas Ivaro pravardės versijas, o vienoje poemoje netgi rašoma, kad jis apskritai neturėjo kaulų. Kituose šaltiniuose sakoma, kad Ivaro kariai nešė jį ant skydo, todėl kai kurie istorikai spėja, kad jis galėjo sirgti genetine liga arba nevaldė kojų.

Ivailo Kiauliaganys (Ivailo Ridikas, Ivailo Kopūstas) buvo paprastas piemuo, bet 1277 m. jis vadovavo sukilimui prieš Bulgarijos imperatorių. Tuometis valdovas Konstantinas I susikovė su valstiečių armija, bet buvo nugalėtas ir nužudytas. Po metų Ivailo tapo imperatoriumi, o 1279 m. jį nuvertė nuo sosto. Aršusis valstietis bandė susigrąžinti sostą su mongolų pagalba, tačiau nesėkmingai. Mongolų karo vadas nutarė priimti geresnį pasiūlymą ir nužudė Ivailo 1281 m.

Žanas II Skurdžiausias Prancūzijos žmogus – Alansono hercogas ir La Peršo grafas. 1424 m. jam tebuvo penkiolika metų, o jau dalyvavo savo pirmose kautynėse. Anglai hercogą paėmė į nelaisvę ir laikė įkalintą penkerius metus. Norėdamas išsilaisvinti ir sumokėti 200 000 auksinių monetų išpirką, didikas turėjo išparduoti visą turtą, o paskirtas anglų lordas prižiūrėjo jo valdas. 1429 m. Žaną II paleido ir liaudis jį praminė „Skurdžiausiu Prancūzijos žmogumi“, tačiau greitai didikas gavo naują pravardę - „Sąžiningasis hercogas“. Taip jį pavadino Žana d'Ark, kai jiedu susidraugavo ir Žanas II tapo vienu iš jos kariuomenės vadų.

Jonas Bežemis arba Jonas Minkštas kardas buvo vienas iš prasčiausių Anglijos karalių. 1199 m. Jonas paveldėjo galingą karalystę mirus broliui Ričardui Liūtaširdžiui, bet jau po kelerių metų prancūzai jį išvarė iš Normandijos, o Anglijoje kilo suirutė. Valdymo pabaigoje, 1215 m. Jonas patvirtino Didžiąją laisvių chartiją, kuri apribojo absoliutinę monarcho valdžią. Dėl nesėkmingų karų anglų kronikininkai Joną praminė „Minkštu kardu“. Jo tėvas, Anglijos karalius Henrikas II, sūnų vadino „Bežemiu“, nes žinojo, kad jis nieko nepaveldės.

Jonas Bežemis


Justinianas Skeltanosis valdė Bizantijos imperiją nuo 685 iki 695 m. Jis svajojo apie didžius karo žygius ir valdų plėtimą. Visgi griežtas valdymas baigėsi tuo, kad Justinianas buvo sučiuptas ir nuverstas. Negana to, imperatoriui nupjovė nosį: tai turėjo užtikrinti, kad jis daugiau niekada nenorės valdyti.
705 m. Justinianas pasamdė bulgarų ir slavų kariuomenes, įsiveržė į Konstantinopolį ir užėmė sostą. Antrasis valdymo laikotarpis truko šešerius metus (705 – 711 m.), imperatorius tapo dar didesniu tironu, o sužalojimą slėpė nešiodamas auksinį nosies protezą. Galų gale bizantiečiai vėl sukilo ir paties Justiniano kareiviai nukirto jam galvą.

***

Apie senovės valdovų pravardes taip pat skaitykite čia