„Berniukai mušimui“ - pareigybė, kuri
egzistavo Anglijos karališkajame dvare XV – XVI amžiuose.
Paprastai šias pareigas ėjo kilmingos šeimos atžala, nuo
vaikystės augusi ir auklėjama kartu su princu. Jei princas blogai
elgdavosi, bausdavo ne jį, o „berniuką mušimui“.
Skamba keistai, bet ši praktika turėjo teorinį
pagrindą. Kadangi karalius yra Dievo vietininkas žemėje, tai
tik Dievas ir gali jį nubausti. Savo ruožtu, valdovo – Dievo
vietininko sūnų bausti gali tik karalius, o ne prasčiokai
pavaldiniai. Kadangi karalius retai būdavo šalia, o princo
auklėtojams reikėjo palaikyti discipliną ir mokymo procesą, teko
sugalvoti kompromisinį variantą - „berniuką mušimui“. Manyta,
kad princas, matydamas kenčiantį draugą, susimąstys ir nustos
blogai elgtis.
Iliustracija vaizduojanti „berniuką mušimui“ ir princą,
Marko Tveno romanas „Princas ir elgeta“, 1882 m.
