2015 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis

Bailiai ar tiesiog ligoniai?

Karo medicinoje egzistuoja tokia samprata kaip „kovinė stresinė reakcija“ arba „kovinė psichinė trauma“. Ji pasireiškia puolimu į paniką ir isteriją, arba atvirkščiai – visišką neveiklumą, emocinį „atbukimą“. Karys gali pradėti blaškytis, juoktis, verkti, arba tiesiog sėdėti be jokių išorinių reakcijų. Sakoma, kad dažniausiai šią traumą patirdavo jauni kariai pirmosiomis kovų priešakinėse pozicijose dienomis. Ne mažiau, o gal ir labiau už atviras kautynes naujokų psichiką paveikdavo lindėjimas apkasuose ir žeminėse per baisiausius priešo artilerijos apšaudymus.

Teigiama, kad gana retais, tačiau pačiais kritiškiausiais atvejais nelaimingasis gali net laikinai prarasti kalbos dovaną, regą, klausą. Kovinės psichinės traumos nereikėtų painioti su kontuzija, kadangi pastarąją dažniausiai lemia stiprus organizmo pritrenkimas oro banga. Tuo tarpu „kovinė stresinė reakcija“ - grynai psichologinis reiškinys, nulemtas nuolatinio kare patiriamo streso, netgi atviro siaubo, draugų žūties, ir pan.

Nors apie tai, kad karo veiksmai gali stipriai sukrėsti psichiką ir padaryti karį visiškai neveiksniu, pradėta kalbėti XIX a. pabaigoje, pats reiškinys tirtas nedaug. Pirmojo pasaulinio karo metu kai kurie patyrusieji kovinę psichinę traumą būdavo tiesiog apkaltinami bailumu ir įsakymų nevykdymu su pačiomis liūdniausiomis jiems pasekmėmis. Iš kitos pusės, karas padėjo geriau ištirti patį reiškinį, tad į traumuotus ilgainiui pradėta žvelgti ne kaip į bailius ir dezertyrus, o kaip į nelaimingus nukentėjusiuosius, kuriems dera kuo skubiau suteikti visą įmanomą pagalbą, o ne smerkti ar juolab - bausti.