Verčiant iš
prancūzų kalbos, kastetas (casse-tête) reiškia „skaldau galvą“.
Kastetų prototipais galima laikyti dar Antikos laikais naudotus
riešų diržus su švininėmis plokštėmis, tačiau seniausias mums
įprastesnės formos kastetas datuojamas II a. po Kr.
Tais laikais
juos tikriausiai naudojo gladiatoriai. Būtent toks kastetas rastas
1923 metais Lione, kasinėjant senovės romėnų arenos liekanas.
Viduramžiais, ko gero, dėl šarvuotų pirštinių populiarumo,
kastetai buvo gerokai primiršti.
XV a.
abordažinių jūrininkų kardų rankenų apsaugos dažnai buvo tyčia
pasunkinamos. Akivaizdu, kad tokiu kardu galima buvo ne tik kirsti ar
durti, bet ir smogti tarytum kastetu. 1819 m. amerikiečių laivo
kapitonas Džekas Pitorsonas viename savo laiškų užsimena Marselio
uoste praradęs du savo jūrininkus, kurie buvo nužudyti „žalvario
krumpliais“ (brass knuckles). Taigi, jau tada kastetai buvo mėgstamas nusikaltėlių ginklas.
Antrojo
pasaulinio karo metais kastetų gamyba pasižymėjo JAV karo laivo
„USS Holland“ mechanikas Judžinas Stounas, kuriuos jis visiems
norintiems išpjaudavo iš artilerijos sviedinių gilzių. Tačiau
nepaisant didelio efektyvumo artimoje kovoje, kastetas (o ne kovinis
peilis – kastetas) taip ir netapo oficialiai pripažinta
kariuomenės ginkluotės dalimi. Vienintelė išimtis – kai kurie
diversiniai nacistinės Vokietijos būriai, kurių kariams kartu su kastetu
būdavo įteikiama ir nedidelė brošiūra-instrukcija: „Tylus
žudymas. Anglų gangsterių metodika“.
Daugelio
šalių teisėsauga kastetus įvardija šaltuoju smogiamojo tipo
ginklu ir numato bausmes vien už jo nešiojimą.
