2015 m. rugpjūčio 27 d., ketvirtadienis

Apie kastetus

Verčiant iš prancūzų kalbos, kastetas (casse-tête) reiškia „skaldau galvą“. Kastetų prototipais galima laikyti dar Antikos laikais naudotus riešų diržus su švininėmis plokštėmis, tačiau seniausias mums įprastesnės formos kastetas datuojamas II a. po Kr. 

Tais laikais juos tikriausiai naudojo gladiatoriai. Būtent toks kastetas rastas 1923 metais Lione, kasinėjant senovės romėnų arenos liekanas. Viduramžiais, ko gero, dėl šarvuotų pirštinių populiarumo, kastetai buvo gerokai primiršti.


XV a. abordažinių jūrininkų kardų rankenų apsaugos dažnai buvo tyčia pasunkinamos. Akivaizdu, kad tokiu kardu galima buvo ne tik kirsti ar durti, bet ir smogti tarytum kastetu. 1819 m. amerikiečių laivo kapitonas Džekas Pitorsonas viename savo laiškų užsimena Marselio uoste praradęs du savo jūrininkus, kurie buvo nužudyti „žalvario krumpliais“ (brass knuckles). Taigi, jau tada kastetai buvo mėgstamas nusikaltėlių ginklas.


Antrojo pasaulinio karo metais kastetų gamyba pasižymėjo JAV karo laivo „USS Holland“ mechanikas Judžinas Stounas, kuriuos jis visiems norintiems išpjaudavo iš artilerijos sviedinių gilzių. Tačiau nepaisant didelio efektyvumo artimoje kovoje, kastetas (o ne kovinis peilis – kastetas) taip ir netapo oficialiai pripažinta kariuomenės ginkluotės dalimi. Vienintelė išimtis – kai kurie diversiniai nacistinės Vokietijos būriai, kurių kariams kartu su kastetu būdavo įteikiama ir nedidelė brošiūra-instrukcija: „Tylus žudymas. Anglų gangsterių metodika“. 


Daugelio šalių teisėsauga kastetus įvardija šaltuoju smogiamojo tipo ginklu ir numato bausmes vien už jo nešiojimą.