Gotiškas
šriftas – XII – XVIII a. formavęsis lotyniško raidyno šriftas,
kuris išsivystė iš Karolingų minuskulo. Skiriamasis gotiško
šrifto bruožas – linijų lūžiai, ištęstos raidžių
proporcijos, maži tarpai tarp jų, simbolių storis ir jungiamieji
štrichai.
Pats pavadinimas „gotiškas šriftas“ nieko
bendro su germanų gotų gentimis neturi: tiesiog XV a. italų knygų
spausdintojai nusprendė, kad senasis šriftas pernelyg niūrus,
gremėzdiškas, o todėl „barbariškas“ (goticus) ir pradėjo
kurti antiqua – paprastesnius a la romėniško tipo šriftus.
Karolingų minuskulas - VIII - IX a. Šiaurės Prancūzijoje sukurtas šriftas. Gotišku jis nelaikomas, tačiau yra manoma, kad būtent šis šriftas davė pradžią gotiškajam. Beje, Karolingų minuskulas kur kas artimesnis mūsų dienų raštui. Taip yra todėl, kad kadaise senas primirštas minuskulas buvo atrastas iš naujo.
Gotiškas
šriftas pasižymi „sunkumu“, be įpročio kai kurias jo atmainas sudėtinga
skaityti bei atkurti. Išvedžiojamos raidės buvo skirtingomis
įvairiais kampais nupjautomis žąsies plunksnomis, kas teikė jam
ne tik įmantrumo, bet ir nepatogumo rašant. Greitai „gotiškai“
rašyti buvo praktiškai neįmanoma.
XV a.
išrastas knygų spausdinimas išryškino savus gotiško šrifto
privalumus bei trūkumus. Iš vienos pusės, maži tarpai tarp
simbolių leido ant vieno lapo atspausdinti daugiau žodžių, iš
kitos – simbolių storis „surydavo“ daug dažų.
Apskritai,
gotiškas šriftas laikomas lotyniškos kaligrafijos šedevru, kuris
XII a. paplito kone visoje Europoje (išskyrus Airija ir Pietų
Italiją, kur raštininkai naudojosi vietos šriftais).
Iš
pradžių gotiško šrifto formos visose šalyse buvo gana panašios,
tačiau XIII a. pradeda gimti įvairios regioninės atmainos. Italų
„rotondoje“ („apvali“) raidžių kampai vis apvalėjo,
prancūziškoje „fraktūroje“ („laužta“) simboliai tapo
grakštesni, „šakotesni“.
Vokietijoje, priešingai, gotiškais šriftas amžiams bėgant vis įmantrėjo. Čia žinoma keletas jo variantų. Pavyzdžiui, „tekstūra“ („audinys“), „švabacheris“ (nuo Švabijos – pietvakarių Vokietijos regiono pavadinimo), ir pan.
Nuo
gotiškojo šrifto Europoje pradėta atsisakyti XV a. pabaigoje –
XVI a. pradžioje. Priežastys tos pačios: sudėtingumas rašant ir
nepatogumas skaitant. Be to, augant raštingų žmonių skaičiui
ir vis dažniau naudojant raštą buityje (o taip pat versle, namų
ūkio knygose, teismuose), reikėjo kažko lengvesnio, paprastesnio,
greičiau parašomo ir paprasčiau skaitomo. Olandai atsisako nuo
„gotikos“ XVI a., britai – XVII a., švedai – XVIII a.,
norvegai ir danai – XIX a.
Ilgiausiai
gotiškasis šriftas išliko Vokietijoje (net iki XX a. vidurio),
todėl kartais neteisingai siejamas vien tik su šios šalies
kultūra. Beje, lietuviški leidiniai Mažojoje Lietuvoje irgi
spausdinti gotišku šriftu, Latvijoje antiqua pakeitė „gotiką“
irgi palyginti vėlai – tik 1926 m.
Daugelis lietuviškų leidinių Mažojoje Lietuvoje buvo leidžiami Vokietijoje įprastu gotišku šriftu
Nacių
Vokietijoje gotiško šrifto naudojimas uždraustas specialiu Martino
Bormanno įsakymu 1941 m. rugsėjo 1 d. spausdinimo ekonomiškumo
sumetimais, nors egzistuoja ir kitos tokį žingsnį bandančios paaiškinti
versijos (pavyzdžiui, kartais teigiama, esą A.Hitleriui kažkodėl
susišvietė jog kursyvinis gotiškasis šriftas labai primena žydų
raidyną).
Mūsų
laikais „gotika“ dažniausiai naudojama iškilmingiems įrašams,
dekoratyviniam tikslui, ir pan.
Kai kurios gotiško
šrifto atmainos:
Tekstūra
(lot. textura – audinys).
Viena ankstyviausių ir universaliausių gotiškojo šrifto atmainų.
Susiformavo Šiaurės Prancūzijoje XIII a., o XIV-ajame tapo
pagrindiniu šriftu kone visoje Europoje. Tokį pavadinimą šriftas
gavo todėl, kad simboliai lape žiūrėjosi labai tolygiai, kas ir
priminė audinį. Raidės vertikaliai ištęstos. Beje, būtent
tekstūros šriftu išspausdinta žymioji Gutenbergo Biblija.
Tekstūros pavyzdys
Švabacheris
(nuo Švabijos regiono pavadinimo)
XV a.
Švabijoje susiformavusi gotikinio šrifto atmaina. Skyrėsi tuo, kad
kai kurie simboliai buvo ne tik kampuoti, bet ir užapvalinti.
Vokietijoje švabacheris dominavo iki XVI a. vidurio, o paskiau, nors
ir užleido vietą fraktūrai, kartkartėm buvo naudojamas iki pat XX
a. vidurio.
Švabacherio pavyzdys
Fraktūra
(vok. lūžis).
Tai
gana vėlyvas gotiškojo šrifto variantas, besiformavęs XVI –
XVIII a. ir naudotas daugiausia Vokietijoje. Čia fraktūra ilgai
neužleido savo pozicijų paprastesniems antiqua šriftams, kadangi
dėl niūrokos simbolių išvaizdos buvo siejama su rimtumu bei
fundamentalumu (antiqua – priešingai – su lengvumu ir
„nerimtumu“). Būtent fraktūrą daugelis mūsų laiko grynai
vokiško stiliaus šriftu, nors to paties pasakyti apie visus
gotiškus šriftus jokiais būdais negalima. Pasižymėjo neįtikėtinais išraitymais (ypač, didžiųjų raidžių), tam tikra "barokine" išvaizda.
Fraktūra
Rotunda
(ital. rotonda – apvalus)
Itališkas
gotiškasis šriftas, nors kartais vadinamas „pusiau gotišku“,
kadangi pasižymi užapvalinimais ir ne tokiu ryškiu kampuotumu.
Susiformavo apie XII a. „gotikėjant“ Karolingų minuskului, nors
klasikiniu gotiškuoju šriftu niekada netapo. Laikomas pereinamąja
grandimi tarp „gotikos“ ir antiqua.
Rotunda
Gotiškieji
kursyvai (Kurrentschrift)
Gotiškieji
kursyvai – rašytinių, o ne spausdintinių šriftų visuma.
Pradėti kurti tuomet kai raštas tapo prieinamas platesniems
visuomenės sluoksniams, maždaug nuo XVI a. Rašyti gotiškais
kursyviniais šriftais Vokietijos mokyklose buvo mokoma iki pat 1941
m.
Gotiškasis kursyvas. Vokietija, 1538 m.
Gotiškasis kursyvas. Vokietija, apie 1900 m.
Na, ir pabaigai įdomus žemėlapis:
1900 m. Šriftų paplitimas Europoje.
Mėlyna - vokiškas (fraktūra)
Raudona - lotyniškas (antiqua)
Žalias - rusiškas (kirilica)
