Apie gotiškus šriftus

Gotiškas šriftas – XII – XVIII a. formavęsis lotyniško raidyno šriftas, kuris išsivystė iš Karolingų minuskulo. Skiriamasis gotiško šrifto bruožas – linijų lūžiai, ištęstos raidžių proporcijos, maži tarpai tarp jų, simbolių storis ir jungiamieji štrichai. 

Pats pavadinimas „gotiškas šriftas“ nieko bendro su germanų gotų gentimis neturi: tiesiog XV a. italų knygų spausdintojai nusprendė, kad senasis šriftas pernelyg niūrus, gremėzdiškas, o todėl „barbariškas“ (goticus) ir pradėjo kurti antiqua – paprastesnius a la romėniško tipo šriftus.

Karolingų minuskulas - VIII - IX a. Šiaurės Prancūzijoje sukurtas šriftas. Gotišku jis nelaikomas, tačiau yra manoma, kad būtent šis šriftas davė pradžią gotiškajam. Beje, Karolingų minuskulas kur kas artimesnis mūsų dienų raštui. Taip yra todėl, kad kadaise senas primirštas minuskulas buvo atrastas iš naujo.

Gotiškas šriftas pasižymi „sunkumu“, be įpročio kai kurias jo atmainas sudėtinga skaityti bei atkurti. Išvedžiojamos raidės buvo skirtingomis įvairiais kampais nupjautomis žąsies plunksnomis, kas teikė jam ne tik įmantrumo, bet ir nepatogumo rašant. Greitai „gotiškai“ rašyti buvo praktiškai neįmanoma. 

XV a. išrastas knygų spausdinimas išryškino savus gotiško šrifto privalumus bei trūkumus. Iš vienos pusės, maži tarpai tarp simbolių leido ant vieno lapo atspausdinti daugiau žodžių, iš kitos – simbolių storis „surydavo“ daug dažų.

Apskritai, gotiškas šriftas laikomas lotyniškos kaligrafijos šedevru, kuris XII a. paplito kone visoje Europoje (išskyrus Airija ir Pietų Italiją, kur raštininkai naudojosi vietos šriftais).

Iš pradžių gotiško šrifto formos visose šalyse buvo gana panašios, tačiau XIII a. pradeda gimti įvairios regioninės atmainos. Italų „rotondoje“ („apvali“) raidžių kampai vis apvalėjo, prancūziškoje „fraktūroje“ („laužta“) simboliai tapo grakštesni, „šakotesni“.

Vokietijoje, priešingai, gotiškais šriftas amžiams bėgant vis įmantrėjo. Čia žinoma keletas jo variantų. Pavyzdžiui, „tekstūra“ („audinys“), „švabacheris“ (nuo Švabijos – pietvakarių Vokietijos regiono pavadinimo), ir pan. 

 

Nuo gotiškojo šrifto Europoje pradėta atsisakyti XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. Priežastys tos pačios: sudėtingumas rašant ir nepatogumas skaitant. Be to, augant raštingų žmonių skaičiui ir vis dažniau naudojant raštą buityje (o taip pat versle, namų ūkio knygose, teismuose), reikėjo kažko lengvesnio, paprastesnio, greičiau parašomo ir paprasčiau skaitomo. Olandai atsisako nuo „gotikos“ XVI a., britai – XVII a., švedai – XVIII a., norvegai ir danai – XIX a.

Ilgiausiai gotiškasis šriftas išliko Vokietijoje (net iki XX a. vidurio), todėl kartais neteisingai siejamas vien tik su šios šalies kultūra. Beje, lietuviški leidiniai Mažojoje Lietuvoje irgi spausdinti gotišku šriftu, Latvijoje antiqua pakeitė „gotiką“ irgi palyginti vėlai – tik 1926 m. 

Daugelis lietuviškų leidinių Mažojoje Lietuvoje buvo leidžiami Vokietijoje įprastu gotišku šriftu 

Nacių Vokietijoje gotiško šrifto naudojimas uždraustas specialiu Martino Bormanno įsakymu 1941 m. rugsėjo 1 d. spausdinimo ekonomiškumo sumetimais, nors egzistuoja ir kitos tokį žingsnį bandančios paaiškinti versijos (pavyzdžiui, kartais teigiama, esą A.Hitleriui kažkodėl susišvietė jog kursyvinis gotiškasis šriftas labai primena žydų raidyną).

Mūsų laikais „gotika“ dažniausiai naudojama iškilmingiems įrašams, dekoratyviniam tikslui, ir pan.

Kai kurios gotiško šrifto atmainos:

Tekstūra (lot. textura – audinys).

Viena ankstyviausių ir universaliausių gotiškojo šrifto atmainų. Susiformavo Šiaurės Prancūzijoje XIII a., o XIV-ajame tapo pagrindiniu šriftu kone visoje Europoje. Tokį pavadinimą šriftas gavo todėl, kad simboliai lape žiūrėjosi labai tolygiai, kas ir priminė audinį. Raidės vertikaliai ištęstos. Beje, būtent tekstūros šriftu išspausdinta žymioji Gutenbergo Biblija. 

Tekstūros pavyzdys 

Švabacheris (nuo Švabijos regiono pavadinimo)

XV a. Švabijoje susiformavusi gotikinio šrifto atmaina. Skyrėsi tuo, kad kai kurie simboliai buvo ne tik kampuoti, bet ir užapvalinti. Vokietijoje švabacheris dominavo iki XVI a. vidurio, o paskiau, nors ir užleido vietą fraktūrai, kartkartėm buvo naudojamas iki pat XX a. vidurio. 

Švabacherio pavyzdys

Fraktūra (vok. lūžis).

Tai gana vėlyvas gotiškojo šrifto variantas, besiformavęs XVI – XVIII a. ir naudotas daugiausia Vokietijoje. Čia fraktūra ilgai neužleido savo pozicijų paprastesniems antiqua šriftams, kadangi dėl niūrokos simbolių išvaizdos buvo siejama su rimtumu bei fundamentalumu (antiqua – priešingai – su lengvumu ir „nerimtumu“). Būtent fraktūrą daugelis mūsų laiko grynai vokiško stiliaus šriftu, nors to paties pasakyti apie visus gotiškus šriftus jokiais būdais negalima. Pasižymėjo neįtikėtinais išraitymais (ypač, didžiųjų raidžių), tam tikra "barokine" išvaizda.

Fraktūra

Rotunda (ital. rotonda – apvalus)

Itališkas gotiškasis šriftas, nors kartais vadinamas „pusiau gotišku“, kadangi pasižymi užapvalinimais ir ne tokiu ryškiu kampuotumu. Susiformavo apie XII a. „gotikėjant“ Karolingų minuskului, nors klasikiniu gotiškuoju šriftu niekada netapo. Laikomas pereinamąja grandimi tarp „gotikos“ ir antiqua. 

Rotunda 

Gotiškieji kursyvai (Kurrentschrift)

Gotiškieji kursyvai – rašytinių, o ne spausdintinių šriftų visuma. Pradėti kurti tuomet kai raštas tapo prieinamas platesniems visuomenės sluoksniams, maždaug nuo XVI a. Rašyti gotiškais kursyviniais šriftais Vokietijos mokyklose buvo mokoma iki pat 1941 m. 

Gotiškasis kursyvas. Vokietija, 1538 m. 

Gotiškasis kursyvas. Vokietija, apie 1900 m.

Na, ir pabaigai įdomus žemėlapis:
 

 1900 m. Šriftų paplitimas Europoje.

Mėlyna - vokiškas (fraktūra)

Raudona - lotyniškas (antiqua)

Žalias - rusiškas (kirilica)