XIX a.
Vakarų Europos valstybėse ir kitose šalyse, kuriose buvo paplitusi
europietiška apranga, maži berniukai įprastai vilkėdavo sukneles.
Buvo manoma, kad berniukai turi dėvėti sukneles kol yra globojami
motinų. Sukakus 4-5 metams jų auklėjimą perimdavo vyrai – tėvai
arba mokytojai, tada savo ruožtu sukneles pakeisdavo kelnės.
Įdomu tai, kad perėjimą iš
kūdikystės į vaikystę simbolizavo ne tik pasikeitęs garderobas,
bet ir pirmasis plaukų kirpimas.
Suknelių vilkėjimas berniukams buvo laikomas
normaliu dalyku tol, kol jį globojo ir auklėjo moteris – motina,
auklė, žindyvė. Kai vaiko gyvenime atsirasdavo guvernantai ir
mokytojai vyrai, berniukas ir pats simboliškai tapdavo mažu vyru
pakeitęs kūdikiškus sijonus į tikras kelnes.
Yra versijų, kad tradicijos ištakos siekia
senuosius laikus. Gali būti, kad šis paprotys atsirado
viduramžiais, ar dar anksčiau, kai turtingų šeimų sūnus
rengdavo mergaitiškais drabužiais. Tai buvo daroma norint apsaugoti
šeimos įpėdinį galimo pasikėsinimo atveju ar suiručių metu.
Sunku pasakyti, ar ši versija - teisinga, bet pats paprotys ilgam
įsitvirtino europietiškoje kultūroje.
Berniukiškos suknelės skyrėsi nuo mergaitiškų:
jas siuvo iš ryškesnių ir tamsesnių spalvų audinių, puošybos
elementai buvo kuklesni.
