2015 m. liepos 3 d., penktadienis

Valkininkai, Raižiai, Butrimonys

Kelionių po Lietuvą tema nedažnai atnaujinama „Istorijos įdomybėse“, bet vis dėlto progai pasitaikius tenka ir pakeliauti. Štai prieš kelias dienas važinėdami po Dzūkiją aplankėme Valkininkus, Raižių kaimą, Butrimonis.

Į Varėnos rajone esančius Valkininkus (apie 55 km nuo Vilniaus) sukti nesiruošėme (tai reiks būtinai padaryti kada nors ateityje), tačiau akį patraukė įspūdinga heraldinė skulptūra su šėlstančiu liūtu, kurios tiesiog nebuvo galima neįamžinti. 



Jei tikėti istoriniais šaltiniais, herbą Valkininkams XVIII a. pabaigoje suteikė Abiejų tautų respublikos karalius Augustas Poniatovskis, o štai dabar jis užkeltas ant grakščios kolonos.
Mano manymu, tokio vykusio heraldinio paveldo įamžinimo Valkininkams galėtų pavydėti net didieji Lietuvos miestai. Tiesa, nufotografuoti Valkininkų liūtą nuo kelio Vilnius - Alytus pusės trukdo visiškai šalia styrantis elektros stulpas, kurį kažkaip derėtų perkelti. Na, bet pasirinkus tinkamą rakursą - dar pusė bėdos.



Senasis ir naujasis Valkininkų herbai. Kairėje - XIII a. pab., dešinėje - patvirtintas 1993 m.


Kiek nukrypdamas nuo temos pasakysiu, kad Vakaruose miestų bei miestelių heraldikai skiriamas kur kas didesnis dėmesys. Neretai heraldiniai vietos simboliai puikuojasi prieš įvažiuojant, kad ir į mažą gyvenvietę, kas teikia tiek savotiško žaismingumo, tiek kartu ir solidumo, pagarbaus požiūrio į vietos istoriją. 

Iš Valkininkų pajudėjome link Daugų, už kurių pasukome Butrimonių pusėn pravažiuodami pro Raižių kaimą. Tiesą sakant, Raižių nebuvo mūsų planuose irgi nebuvo ir apsilankėm juose, galima sakyti, atsitiktinai, tačiau tikrai nepasigailėjom. Prieš mūsų akis atsivėrė tvarkingas dzūkiškas kaimelis su totorių mečete ir obelisku Vytautui Didžiajam. 

Apie Raižius nepasakosiu, kadangi visą pagrindinę informaciją galima perskaityti mano nufotografuotame stende prie pat mečetės. 



Tokia ta "lietuviško stiliaus" mečetė. Kodėl lietuviško? Ogi todėl, kad puikiai įsipaišo į vietos kraštovaizdį. Aplink sutvarkyta, nušienauta, jokios šiukšlės. Kelios mielo kūdros netoliese, kurių nefotografavau. Abejoju, ar Raižiai gauna labai jau didelį finansavimą iš valstybės fondų, bet tai kaip tik puikiausias pavyzdys to, kad ir su nedidelėmis lėšomis savo kaimą galima padaryti jaukų gyventi ir gražų pažiūrėti. 

Beje, teritorija sutvarkyta ne tik aplink mečetę. Gražu ir daugelyje kiemų. 


Tai prie mečetės stūksantys du saulės laikrodžiai. Vienas rodo vietos laiką, kitas - laiką Griunvalde / Žalgiryje (Lenkija).


2010 m. skulptoriaus Jono Jagėlos paminklas Vytautui Didžiajam, kurį tikslingiau gal būtų vadinti obelisku. Beje, po Gediminaičių stulpais - totoriška tamga - senovinis tiurkų tautų giminių ženklas. Na, kaipgi Lietuvos totoriai be Vytauto ir Žalgirio?


Butrimonių miestelis įsikūręs kokie 4 - 5 km į šiaurės rytus nuo Raižių. Pirmąkart minimas 1699 metais, nors teigiama, kad įsikūrė keliais šimtais metų anksčiau Vytautui Didžiajam perkėlus čia totorius. 
Pagrindinė Butrimonių įžymybė - senais laikais susiformavusi trikampė miesto turgaus aikštė, keliai iš kurios vedė skirtingomis kryptimis (oro foto imta iš maps.lt)


Teigiama, kad tokia trikampė aikštė yra vienintelė Lietuvoje, todėl būtent jį pradėjo reprezentuoti miestelį 2001 m. sukurtame herbe:


Aplink aikštę nuo seno buvo įsikūrę mūriniai turtingiausių miestelio gyventojų namai bei parduotuvės. Kai kurie jų išliko (viena foto žemiau paimta iš googl'o):



Pavyzdžiui, šis namas statytas 1905 m. Jame dabar įsikūrusi pigių drabužių parduotuvė.


Taip dabar atrodo žymioji trikampė miestelio aikštė, kurioje stūkso paminklinis akmuo kovojusiems už Lietuvos Nepriklausomybę:


Beje, aikštėje įrengti ir visai neblogi vietos įdomybes aprašantys informaciniai stendai (išsisaugoję galite pasididinti iki visai padoriai įskaitomų dydžių): 



Apskritai Butrimonys paliko įspūdį miestelio, kuriame gerieji žmonės lyg ir bando gražiai tvarkytis, tačiau darbų dar per akis:



Maloniai nuteikė gatvė nuo centrinės aikštės bažnyčios link. Vazonėliai, gėlės, netgi ne pati prasčiausia šiukšlių dėžė. Ant elektros stulpo kaba įspėjimas, kad gatvė filmuojama vaizdo kameromis, nors, kad ir kiek žvalgiausi, jų pastebėti nepavyko.
Kitos gatvės atrodo kiek blogiau, na, bet su laiku, jeigu gyventojų entuziazmas neišblės, į Butrimonys bus gražu pažiūrėti.
Miestelio pažiba ir aukščiausias pastatas - istoristinė Butrimonių Išganytojo bažnyčia, statyta "smetoniniais" 1926-aisiais metais.



Apsilankyti viduje neteko, kadangi buvo uždaryta.


Užtat pro baltus vartus patekome į šventorių, kuriame nieko tokio įspūdingo nėra, išskyrus, galbūt, kryžiumi paženklintas plyteles. Tokių niekur kitur Lietuvoje matyti neteko.


Na, ir paskutinis sudominęs objektas - Butrimoniu "krematoriumo" kaminas. Teadleidžia man jo savininkas, jei skaitys šias eilutes, tačiau tokia buvo pirmoji galvon šovusi mintis. Nelabai įsivaizduoju kam tas kiek pakrypęs kaminas skirtas.


Šįsyk tiek...

Mūsų rubrika Kelionės po Lietuvą