„Stalino sūnus jau pasidavė į
nelaisvę! Priešintis beprasmiška, pasiduokite ir jūs!“ Tai buvo
parašyta ant šimtų tūkstančių lapelių, pasipylusių virš
priešakinių Raudonosios armijos dalinių iš vokiečių lėktuvų
1941 m. antroje liepos pusėje.
Lapeliai greitai sklido iš rankų į rankas
nepaisant griežtų politinių skyrių aktyvistų raginimų jų
neskaityti, o aptikus – tučtuojau perduoti kariuomenės gretose
besidarbuojantiems saugumiečiams.
Žinoma, sovietų propaganda puolė viską neigti,
tačiau, pasak Rusijos istorikų Aleksandro Okorokovo ir Nikolajaus
Zenkovičiaus, žinia apie Stalino sūnaus Jakovo pasidavimą
stipriai prisidėjo prie dar didesnio daugelio raudonarmiečių
demoralizavimo pirmaisiais karo mėnesiais.
Jakovas Džiugašvilis gimė 1907 m. kovo 18 d.
atokiame kalnuotos Gruzijos kaime būsimojo sovietų diktatoriaus
Josifo Džiugašvilio-Stalino ir pirmosios jo žmonos Jekaterinos
Svanidzės šeimoje. Tais pačiais metais berniuko motina mirė nuo
džiovos, revoliucingai nusiteikęs tėvas plėšė bankų karietas
arba sėdėjo kalėjime, tad mažąjį Jakovą augino mamos
giminaičiai.
Po 1917-ųjų spalio perversmo bolševikų statusas
valstybėje pasikeičia: buvę gatvių plėšikai ir neramumų
kurstytojai staiga tampa aukštus postus užimančiais šalies
šeimininkais. 1921 m. Jakovas Džiugašvilis persikėlė į Maskvą.
Jakovas Džiugašvilis
Tuo metu jo tėvas jau buvo sukūręs kitą šeimą
ir su antrąja žmona susilaukęs vaikų. Stalino dukra iš antrosios
santuokos Svetlana Alilujeva vėliau rašė, kad mokytis mokykloje
rusiškai beveik nemokančiam Jakovui buvo be galo sunku, jis buvo
labai uždaras ir jautėsi užguitas. Stalinas, nors ir priglaudė
sūnų Maskvoje, elgėsi su juo be galo šaltai.
1925 m. aštuoniolikmetis Jakovas bandė nusišauti.
Priežastis – griežtas tėvo „ne“ jo santuokai su šešiolikmete
mergina. Po nepavykusio bandymo nusižudyti pasveikusiam sūnui
Stalinas liepė nešdintis gyventi kur nori, savižudiškame Jakovo
poelgyje įžvelgęs bandymą jį šantažuoti.
Po šio įvykio Jakovas persikėlė pas giminaičius
į Leningradą, tačiau po keleto metų grįžo į Maskvą, kur
pabaigė aukštuosius mokslus ir įstojo į Artilerijos akademiją.
Nors su tėvu ir pavyko susitaikyti, tačiau jų santykiai taip ir
liko ne kokie: Stalinas sūnui padėdavo tik tiek, kiek reikėjo, ir
tėviška meile nespinduliavo.
Nepaisant to, „tautų tėvo“
giminaičio statusas sovietų šalyje leido gyventi daug laisviau:
savo būsimos trečios žmonos širdį Jakovas Džiugašvilis
užkariavo girtomis muštynėmis su tuometiniu jos vyru – Maskvos
apskrities NKVD viršininko pavaduotoju.
1941 m. birželio pabaigoje prasidėjo nacių ir
sovietų karas. Netrukus vyresniojo artilerijos leitenanto Jakovo
Džiugašvilio dalinys prie Vitebsko pateko į geležinius vokiečių
kariuomenės gniaužtus.
Būtent ir čia prasideda lemtinga, daugybę
klausimų istorikams kelianti Stalino sūnaus biografijos pusė.
Propagandinis vokiečių lapelis
1941 m. liepos 20 d. nacių Vokietijos radijas ir
nacių partijos oficiozas „Voelkischer Beobachter“ triumfuodami
paskelbia, kad šlovingam Vermachtui į rankas pateko ne kas kitas, o
pats Stalino sūnus. Sovietai iškart tūžmingai paneigė „begėdišką
Gebelso propagandą“, tačiau apie Jakovo Džiugašvilio pradingimą
žinojo jau kelias dienas: iš apsupties žiedo spėjusi pasitraukti
pasmerktų dalinių vadovybė pagaliau suprato, kad Stalino sūnaus
tarp jų nėra.
Kaip taip galėjo nutikti? Pradėta ieškoti
liudininkų. Sugrįžti pas savuosius spėjęs raudonarmietis
Lopuridzė nurodė, kad su vyresniuoju leitenantu Džiugašviliu jie
dar liepos 15 d. persirengė valstiečio drabužiais, prieš tai
užkasę savo dokumentus.
Toks žingsnis buvo gana rizikingas, nes be uniformų
pagautiems priešo kariams karo belaisvio statusas galėjo būti
netaikomas. Lopuridzės žodžiais, su Džiugašviliu jie išsiskyrė
pastarajam panorus prisėsti pailsėti. Jokių vokiečių šalimais
dar nebuvo: Lopuridzė nuėjo savų kryptimi, o Stalino sūnus
liko...
Propagandinis vokiečių lapelis
Kodėl jis, būdamas nesužeistas, nenuėjo kartu,
kai dar buvo galimybė ištrūkti? Tai iki šiol lieka paslaptimi.
Kodėl evakuodamiesi generolai kartu nepasiėmė „kilmingo“
leitenanto? Dar viena istorijos mįslė. Galbūt Džiugašvilis
nenorėjo evakuotis, naudodamasis išskirtine giminyste su nemylimu
tėvu? Versija galima, tačiau jai trūksta įrodymų. O galbūt jis
pasidavė visiškai savanoriškai, nors per apklausą tai ir neigė?
Būtent taip mano ne tik kai kurie Vokietijos, bet ir Rusijos
istorikai.
Vokiečiai tardo Jakovą Džiugašvilį, jis
patvirtina savo tikrąjį vardą ir pavardę, bet, atrodo, į atvirą
bendradarbiavimą nesileidžia. Tėvui jis rašo laišką, kad yra
gyvas ir sveikas, su juo elgiamasi korektiškai, užsimena, kad
vokiečiai jį siunčia į karininkams įrengtą karo belaisvių
stovyklą.
Jakovas Džiugašvilis vokiečių nelaisvėje
Naciai nufotografavo Džiugašvilį, pateikė jo
rašto braižo faksimilę, išspausdino sovietų karius raginančius
pasiduoti lapelius. Tūkstančiai jų po to išmėtomi virš sovietų
kontroliuojamų teritorijų ir susilaukia įvairių vertinimų: vieni
puola į paniką, kiti tiesiog netiki. Ne be Stalino žinios sovietų
propaganda visiškai išsižadėjo Jakovo. |Čia būta savos žiaurios
logikos: naciai suprato, kad iš Džiugašvilio kortos daugiau nieko
nepeš.
Neretai galima išgirsti tvirtinimą neva Hitleris
siūlęs Stalinui iškeisti Jakovą į sovietų nelaisvėje esantį
feldmaršalą Paulių. Tačiau jokie fiksuoti istoriniai šaltiniai
to nepatvirtina. Nėra jokių įrodymų, kad Stalinas kada nors būtų
pasakęs jam priskiriamą žymią frazę: „Aš kareivio į
feldmaršalą nekeičiu“, kurią taip mėgsta cituoti įvairaus
sukirpimo neostalinistai („matai, koks Stalinas principingas ir
visiems vienodai sąžiningas buvo?“).
Jakovas Džiugašvilis perkeliamas iš kalėjimo į
kalėjimą kol pagaliau atsiduria specialiame Zaksenhauzeno
koncentracijos stovyklos barake. Čia jis buvo laikomas kartu su
naciams svarbiais britų karo belaisviais. 1943 m. balandžio 14 d.
jis nusižudo užšokęs ant spygliuotos vielos tvoros, kuria tekėjo
stipri elektros srovė.
Stalino sūnaus kūnas ant spygliuotų Zaksenhauzeno vielų
Pasak kartu su Jakovu Džiugašviliu kalėjusio
Winstono Churchillio giminaičio Thomaso Cushingo, savižudybės
priežastimi galėjo būti pakrikusi psichinė Stalino sūnaus
būsena. Jakovą labai prislėgė vokiečių ištransliuotas jo tėvo
pareiškimas, kad į nelaisvę pakliūna ne sovietų kariai, o tik
išdavikai ir niekšai, su kuriais bus anksčiau ar vėliau
susidorota. Be to, negatyviai jo psichikai atsiliepė ir tarp
skirtingų tautybių kalinių tvyrojusi įtampa, nuolatiniai kivirčai
dėl siuntinių, cigarečių, išviečių tvarkymo.
T.Cushingas teigia, kad paskutinėmis gyvenimo
dienomis J.Džiugašvilis atrodė kaip nesavas. Tikriausiai būtent
tada jo galvoje ir sukosi mintys apie savižudybę.
Apklausti Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklos
sargybiniai pasakojo, kad vieną vakarą Jakovas nepakluso sargybinių
reikalavimui eiti į baraką ir puolė bėgti spygliuotų lagerio
tvorų link. Esesininkas Konradas Hafrichas šūktelėjo jam grįžti,
į ką Stalino sūnus atšovė: „šauk!“
Sargybinis nuspaudė nuleistuką tuo metu, kai
savižudžio kūną jau purtė elektros srovė. Išgirdę šūvį iš
savo barakų išbėgo britų karo belaisviai. Kaip Jakovo
Džiugašvilio mirties priežastį vokiečiai nurodė savižudybę.
Kūnas netrukus buvo sudegintas.
Mįslingos Stalino sūnaus patekimo į nelaisvę ir
mirties aplinkybės ir mūsų dienomis skatina daugybę ginčų. Štai
Rusijos komunistai šventai įsitikinę, kad Jakovas Džiugašvilis
žuvo kovoje, o vokiečiai pateikė panašaus žmogaus nuotraukas.
Kiti kalba neva Stalino sūnus pasitraukė į Vakarus ir ten gyveno
kita pavarde, treti skelbia savas, neretai gana fantastiškas
versijas.
Tai kas buvo Jakovas Džiugašvilis? Didvyris, kitos
išeities neturėjęs žmogus ar savo noru į nelaisvę pasidavęs ir
galiausiai aplinkybių sugniuždytas nelaimėlis?
Netoli Vitebsko Gudijos lygumose, tariamoje Jakovo
Džiugašvilio žūties vietoje stūkso paminklinis akmuo su
epitafija: žmonės iki šiol tiki tuo kuo nori tikėti...
Vitalijus Michalovskis
publikuota Lryte
ir asmeniniame tinklaraštyje
