Kilimas ant
sienos - neatsiejamas buitinių sovietmečio foto atributas ir
tikriausiai sunku būtų rasti „anuos laikus“ prisimenantį
žmogų, kuris su ta, sakykime, keistoka mada nėra kaip nors
susidūręs.
Dažniausiai
ant sienų kabinti kilimai buvo raudoni ar rausvų atspalvių, su a
la rytietiškais ornamentais bei visokiais augaliniais motyvais.
Paprastai kilimas puikavosi virš lovos, sofos ar kušetės ir gana
dažnai (kartu su buto šeimininkais, jų giminaičiais ir draugais)
patekdavo į to meto fotov kadrus. Dabar tai, žinoma, atrodo gana
juokingai, tačiau sovietmečiu į tokį namų „puošybos“
sprendimą dažnas žvelgė kuo rimčiausiai ir netgi su tam tikru
pasididžiavimu. Juk tai - kilimas ant sienos, kuris
automobilio turėjimui gal ir neprilygo,
tačiau brangesnis vertintas ne ką prasčiau už naujesnį
televizorių.
Savaime suprantama, kilimas ant sienos nebuvo sovietinės mados kaprizas; prašmatnūs sieniniai gobelenai austi ir kabinti diduomenės palociuose nuo senų senovės. Didžiausiu kilimų populiarumu galėtų pasigirti Azija, kur neturėti jokio kilimo galėjo tik pats didžiausias vargeta.
Rytų
kraštuose kilimai nuo seno rodė tam tikrą prabangą ir ypatingą
jų savininko padėtį. Ir kuo jų daugiau, kuo jie išskirtinesni
tie kilimai - tuo visuomeniniu požiūriu aukštesnis jų turėtojo
statusas. Sovietų Sąjungoje kilimas ant sienos irgi reiškė
nemažai, tik čia aristokratiškos Rytų mados užleido vietą
masinei proletariato kultūrai. Pirmiausia nugalėjusio socializmo
šalyje bet kokį bent jau pusėtinos kokybės kilimą reikėjo
sumedžioti parduotuvėje, o sumedžiojus – dar ir sugebėti
įpirkti.
Ištisus
mėnesius taupyti ant vieno kilimo buvo laikoma ne tik ne gėdinga,
bet dargi pagirtina ir garbinga. Paprastai nesigėdyta ir apie tai
visiems pasakoti. Juk jeigu žmogus gali atsidėti šiek tiek pinigo,
vadinasi, gyvena ne per blogiausiai, o kilimas pas kaimyną ant
sienos vertė jam nenusileisti. Pirkti namų puošmenos paprastai
vykdavo visa šeima, ilgai stoviniuodavo prie trijų iš esmės tokio
pat kilimo variantų ir akylai stebėdavo „kas ką ima“.
Tai ar buvo
galima tokį gerą daiktą kloti ant grindų, leisti trypti jį
kojomis? Ne! Tad kilimas atsidurdavo ant sienos pačioje
matomiausioje vietoje: „jei pas visus - tai pas visus“.
Kaip jau
minėta, ypatinga įvairove tuomet parduodami kilimai nepasižymėjo.
Toks pseudorytietiškas ornamentas, na, ir dar kelios jo atmainos.
Brangesni kilimai buvo stori ir sunkūs, todėl ant tvirtinti medžio
plankutės pagalba; plonesnius ir lengvesnius, paprastai su
pavaizduotais žvėreliais/paukščiukais, kabindavosi „prasčiokai“.
Beje, yra
versija, kad kilimų kabinimo ant sienų tradicija atėjo iš kaimo
kartu su į miestų chruščiovkes persikėlusiais buvusiais
kaimiečiais ir jų vaikais. Kaimuose būdavo įprasta kabinti ant
karštos šoninės ar galinės krosnies sienelės storą audeklą,
kad gulintis ant šalimais pastatytos lovos nesiglaustu
prie įkaitusios sienos.
Miestuose -
priešingai. Žiemos metų per plonas chruščiovkų sienas nuolat
skverbėsi šaltis, tad storas kilimas virš lovos pasirodydavo labai
pravartus. Sakoma, kad kilimai ant sienų kiek pataisydavo ir
visiškai prastus reikalus su garso izoliacija, taigi, nors ir
kaupdavo begales dulkių, kartu su "simboline", turėjo dar ir praktinę
reikšmę.
