2015 m. liepos 17 d., penktadienis

Kilimas ant sienos

Kilimas ant sienos - neatsiejamas buitinių sovietmečio foto atributas ir tikriausiai sunku būtų rasti „anuos laikus“ prisimenantį žmogų, kuris su ta, sakykime, keistoka mada nėra kaip nors susidūręs.

 Dažniausiai ant sienų kabinti kilimai buvo raudoni ar rausvų atspalvių, su a la rytietiškais ornamentais bei visokiais augaliniais motyvais. Paprastai kilimas puikavosi virš lovos, sofos ar kušetės ir gana dažnai (kartu su buto šeimininkais, jų giminaičiais ir draugais) patekdavo į to meto fotov kadrus. Dabar tai, žinoma, atrodo gana juokingai, tačiau sovietmečiu į tokį namų „puošybos“ sprendimą dažnas žvelgė kuo rimčiausiai ir netgi su tam tikru pasididžiavimu. Juk tai - kilimas ant sienos, kuris automobilio turėjimui gal ir neprilygo, tačiau brangesnis vertintas ne ką prasčiau už naujesnį televizorių.


Savaime suprantama, kilimas ant sienos nebuvo sovietinės mados kaprizas; prašmatnūs sieniniai gobelenai austi ir kabinti diduomenės palociuose nuo senų senovės. Didžiausiu kilimų populiarumu galėtų pasigirti Azija, kur neturėti jokio kilimo galėjo tik pats didžiausias vargeta. 


Rytų kraštuose kilimai nuo seno rodė tam tikrą prabangą ir ypatingą jų savininko padėtį. Ir kuo jų daugiau, kuo jie išskirtinesni tie kilimai - tuo visuomeniniu požiūriu aukštesnis jų turėtojo statusas. Sovietų Sąjungoje kilimas ant sienos irgi reiškė nemažai, tik čia aristokratiškos Rytų mados užleido vietą masinei proletariato kultūrai. Pirmiausia nugalėjusio socializmo šalyje bet kokį bent jau pusėtinos kokybės kilimą reikėjo sumedžioti parduotuvėje, o sumedžiojus – dar ir sugebėti įpirkti. 


Ištisus mėnesius taupyti ant vieno kilimo buvo laikoma ne tik ne gėdinga, bet dargi pagirtina ir garbinga. Paprastai nesigėdyta ir apie tai visiems pasakoti. Juk jeigu žmogus gali atsidėti šiek tiek pinigo, vadinasi, gyvena ne per blogiausiai, o kilimas pas kaimyną ant sienos vertė jam nenusileisti. Pirkti namų puošmenos paprastai vykdavo visa šeima, ilgai stoviniuodavo prie trijų iš esmės tokio pat kilimo variantų ir akylai stebėdavo „kas ką ima“. 


Tai ar buvo galima tokį gerą daiktą kloti ant grindų, leisti trypti jį kojomis? Ne! Tad kilimas atsidurdavo ant sienos pačioje matomiausioje vietoje: „jei pas visus - tai pas visus“.

Kaip jau minėta, ypatinga įvairove tuomet parduodami kilimai nepasižymėjo. Toks pseudorytietiškas ornamentas, na, ir dar kelios jo atmainos. Brangesni kilimai buvo stori ir sunkūs, todėl ant tvirtinti medžio plankutės pagalba; plonesnius ir lengvesnius, paprastai su pavaizduotais žvėreliais/paukščiukais, kabindavosi „prasčiokai“.


Beje, yra versija, kad kilimų kabinimo ant sienų tradicija atėjo iš kaimo kartu su į miestų chruščiovkes persikėlusiais buvusiais kaimiečiais ir jų vaikais. Kaimuose būdavo įprasta kabinti ant karštos šoninės ar galinės krosnies sienelės storą audeklą, kad gulintis ant šalimais pastatytos lovos nesiglaustu prie įkaitusios sienos. 

Miestuose - priešingai. Žiemos metų per plonas chruščiovkų sienas nuolat skverbėsi šaltis, tad storas kilimas virš lovos pasirodydavo labai pravartus. Sakoma, kad kilimai ant sienų kiek pataisydavo ir visiškai prastus reikalus su garso izoliacija, taigi, nors ir kaupdavo begales dulkių, kartu su "simboline", turėjo dar ir praktinę reikšmę.