Vokiškųjų
Waffen-SS karių parengimas buvo vygdomas už miesto ribų esančiose
stovyklose. Pavyzdžiui, „Kaukolės“ (Totenkopf) divizija
bazavosi Dachau, pulkas „Vokietija“ (Deutschland) – Miunchene,
o „Germanija“ (Germania) – Hamburge. Tačiau pačioje pradžioje
trūko nuoseklumo, tad 1936 metais SS vadas Heinrichas Himmleris
įkuria SS kariuomenės inspektoratą, kuriam vadovauti ėmėsi buvęs
kariuomenės karininkas Paulas Hauseris.
Bad-Telcėje
ir Braunšveige organizuotos naujos SS karininkų mokyklos, o taip
pat pastatyta keletas kareivinių bei mokymo patalpų.
Rengiant
mokymo programas Hauseriui talkino dar du jo kolegos: Felixas
Steineris ir Cassijus von Montigny.
Pirmojo pasaulinio karo metais Montigny vadovavo povandeniniam
laivui, tad buvo geležinės, laivynui būdingos disciplinos
šalininkas. Būtent jis kartu su Steineriu pasiūlė sukurti
tvirtais, paklusniais ir negailestingais vyrais komplektuotus
dalinius, kas jiems, beje, visiškai pavyko.
Paul Hauser
„Vokietijos“
ir „Germanijos“ pulkų kariai turėjo išeiti visą mokymų
programą, tuo tarpu reprezentaciniam Adolfo Hitlerio vardo pulkui,
kuriam dažnai reikėjo dalyvauti paraduose bei įvairiuose
renginiuose, buvo parengta trumpesnė kovinė programa, tačiau kur
kas daugiau dėmesio skirta rikiuotės pratyboms. Tą pačia programą
naudojo ir Theodoro Eickes vadovaujamas būrys, vėliau performuotas
į „Kaukolės“ diviziją.
Dienotvarkė SS kareivinėse buvo tokia: kariai kėlėsi 6 ryto,
po to sekė valandos trukmės bėgimas, mankšta ir pusryčiai,
kuriuos sudarė avižų košė ir mineralinis vanduo. Avižų košę
ir mineralinį vandenį esesininkų racione galima paaiškinti tuo,
kad Himmleris buvo didelis dietos šalininkas, be to, ekonominis SS
departamentas turėjo visiška monopoliją šiems abiems produktams.
Po pusryčių kariai, priklausomai nuo dienotvarkės, vilkosi lauko
ar kasdienę uniformą.
Kiekvienas Waffen-SS karys turėjo tobulai pažinti savo ginklą. Iš pradžių karius mokė išrinkti, valyti ir surinkti šautuvus. Tai vyko įrengtose mokymų klasėse, kuriose instruktoriai rodydavo didelius ant sienų kabančius brėžinius ir smulkiai aiškindavo kiekvienos detalės paskirtį. Taip pat buvo mokoma ginklo šalinti gedimus, jeigu jie nėra sudėtingi.
Po to
atliekami begaliniai pratimai su ginklu iki visiškos automatikos
veiksmuose. Iš pradžių kariai mokėsi šaudyti į gana arti
esančius taikinius, vėliau atstumas didintas. Jei išaiškėdavo,
kad naujokas bijo ginklo ar negali įvykdyti nustatytų normatyvų,
paprastai jį perkeldavo į ūkinę SS tarnybą, kadangi čia irgi
reikėjo savų ryšininkų, raštininkų, virėjų.
Susipažinus arčiau su ginklais prasidėdavo durtuvų kautynių
pamokos, kurių metu naudoti smėlio maišai. Instruktoriai
pabrėždavo, kad puolimo metu karys turi būti maksimaliai agresyvus,
kadangi tik su tokiu nusiteikimu ataką galima pabaigti greitai ir su
mažiausiais nuostoliais. Galiausiai buvo mokoma kovoti be ginklų:
kumščiais, pėstininkų kastuvėliais, tuo, kas pakliūna po ranka.
Tam, kad
būtų išlaikytas tinkamas agresijos lygis, tarp karių nuolat
rengdavo bokso varžybas. Jų metu buvo mokoma nugalėti instinktyvią
baimę gauti traumą, tad skatinta smogti pirmam.
SS rengimo
programose daug dėmesio buvo skiriama įvairioms sporto rungtims.
Sportas buvo propaguojamas ne tik kaip aktyvaus laisvalaikio
priemonė, bet ir kaip „tikro arijo“ gyvenimo būdas. Savaime
suprantama, kad esesininkams tekdavo dalyvauti ir sparčiuosiuose
žygiuose su visa amunicija, bėgti ilgus krosus, pan.
Vidurdienį
kariai pietaudavo, o po to tvarkydavo kareivines bei savo uniformą.
Vakare kursantams leisdavo rašyti laiškus namo, žaisti šachmatais,
kurie, beje, ypač vertinti kaip priemonė, lavinantį loginį bei
strateginį mąstymą. Neturintys drausminių nuobaudų galėjo
tikėtis vakarinio paleidimo į miestą.
Iš esmės
Waffen-SS karių paruošimo programa mažai kuo skyrėsi nuo
Vermachto šauktinių rengimo. Pagrindinis skirtumas buvo tas, kad SS
kareivinėse mažiausiai triskart per savaitę vyko „pasaulėžiūros
pamokėlės“, kurių metu diegta nacionalsocializmo ideologija bei
politika, rasinio pranašumo teorijos, pasakota nacistiškai
interpretuota germanų istorija, garsiai skaitomos ištraukos
iš Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“. Nuolat akcentuotas brolybės
tarp karių jausmas ir aklas paklusnumas vadams. Draudžiama buvo net
svarstyti bet kokio įsakymo teisėtumą, kas, pavyzdžiui,
Vermachte, kartais pasitaikydavo.
Nacistinės
pasaulėžiūros kurso derinimas kartu su stipriu kariniu paruošimu
sukūrė iš ties sprogstamą mišinį. Į frontą vykstantys gerai
parengti fanatikai negailėjo nei savo, nei, juolab, - kitų gyvybių.
**
Nacistinė simbolika čia pateikta grynai šviečiamaisiais tikslais ir niekaip nesusijusi su bet kokių politinių idėjų propagavimu!
