Istorijos įdomybės: Kaip buvo rengiami vokiškųjų Waffen-SS kariai

Vokiškųjų Waffen-SS karių parengimas buvo vygdomas už miesto ribų esančiose stovyklose. Pavyzdžiui, „Kaukolės“ (Totenkopf) divizija bazavosi Dachau, pulkas „Vokietija“ (Deutschland) – Miunchene, o „Germanija“ (Germania) – Hamburge. Tačiau pačioje pradžioje trūko nuoseklumo, tad 1936 metais SS vadas Heinrichas Himmleris įkuria SS kariuomenės inspektoratą, kuriam vadovauti ėmėsi buvęs kariuomenės karininkas Paulas Hauseris.

Bad-Telcėje ir Braunšveige organizuotos naujos SS karininkų mokyklos, o taip pat pastatyta keletas kareivinių bei mokymo patalpų.

Rengiant mokymo programas Hauseriui talkino dar du jo kolegos: Felixas Steineris ir Cassijus von Montigny.

Pirmojo pasaulinio karo metais Montigny vadovavo povandeniniam laivui, tad buvo geležinės, laivynui būdingos disciplinos šalininkas. Būtent jis kartu su Steineriu pasiūlė sukurti tvirtais, paklusniais ir negailestingais vyrais komplektuotus dalinius, kas jiems, beje, visiškai pavyko.

Paul Hauser

„Vokietijos“ ir „Germanijos“ pulkų kariai turėjo išeiti visą mokymų programą, tuo tarpu reprezentaciniam Adolfo Hitlerio vardo pulkui, kuriam dažnai reikėjo dalyvauti paraduose bei įvairiuose renginiuose, buvo parengta trumpesnė kovinė programa, tačiau kur kas daugiau dėmesio skirta rikiuotės pratyboms. Tą pačia programą naudojo ir Theodoro Eickes vadovaujamas būrys, vėliau performuotas į „Kaukolės“ diviziją.

Dienotvarkė SS kareivinėse buvo tokia: kariai kėlėsi 6 ryto, po to sekė valandos trukmės bėgimas, mankšta ir pusryčiai, kuriuos sudarė avižų košė ir mineralinis vanduo. Avižų košę ir mineralinį vandenį esesininkų racione galima paaiškinti tuo, kad Himmleris buvo didelis dietos šalininkas, be to, ekonominis SS departamentas turėjo visiška monopoliją šiems abiems produktams. Po pusryčių kariai, priklausomai nuo dienotvarkės, vilkosi lauko ar kasdienę uniformą.

Kiekvienas Waffen-SS karys turėjo tobulai pažinti savo ginklą. Iš pradžių karius mokė išrinkti, valyti ir surinkti šautuvus. Tai vyko įrengtose mokymų klasėse, kuriose instruktoriai rodydavo didelius ant sienų kabančius brėžinius ir smulkiai aiškindavo kiekvienos detalės paskirtį. Taip pat buvo mokoma ginklo šalinti gedimus, jeigu jie nėra sudėtingi.

Po to atliekami begaliniai pratimai su ginklu iki visiškos automatikos veiksmuose. Iš pradžių kariai mokėsi šaudyti į gana arti esančius taikinius, vėliau atstumas didintas. Jei išaiškėdavo, kad naujokas bijo ginklo ar negali įvykdyti nustatytų normatyvų, paprastai jį perkeldavo į ūkinę SS tarnybą, kadangi čia irgi reikėjo savų ryšininkų, raštininkų, virėjų.

Susipažinus arčiau su ginklais prasidėdavo durtuvų kautynių pamokos, kurių metu naudoti smėlio maišai. Instruktoriai pabrėždavo, kad puolimo metu karys turi būti maksimaliai agresyvus, kadangi tik su tokiu nusiteikimu ataką galima pabaigti greitai ir su mažiausiais nuostoliais. Galiausiai buvo mokoma kovoti be ginklų: kumščiais, pėstininkų kastuvėliais, tuo, kas pakliūna po ranka.

Tam, kad būtų išlaikytas tinkamas agresijos lygis, tarp karių nuolat rengdavo bokso varžybas. Jų metu buvo mokoma nugalėti instinktyvią baimę gauti traumą, tad skatinta smogti pirmam.

SS rengimo programose daug dėmesio buvo skiriama įvairioms sporto rungtims. Sportas buvo propaguojamas ne tik kaip aktyvaus laisvalaikio priemonė, bet ir kaip „tikro arijo“ gyvenimo būdas. Savaime suprantama, kad esesininkams tekdavo dalyvauti ir sparčiuosiuose žygiuose su visa amunicija, bėgti ilgus krosus, pan.

Vidurdienį kariai pietaudavo, o po to tvarkydavo kareivines bei savo uniformą. Vakare kursantams leisdavo rašyti laiškus namo, žaisti šachmatais, kurie, beje, ypač vertinti kaip priemonė, lavinantį loginį bei strateginį mąstymą. Neturintys drausminių nuobaudų galėjo tikėtis vakarinio paleidimo į miestą.

Iš esmės Waffen-SS karių paruošimo programa mažai kuo skyrėsi nuo Vermachto šauktinių rengimo. Pagrindinis skirtumas buvo tas, kad SS kareivinėse mažiausiai triskart per savaitę vyko „pasaulėžiūros pamokėlės“, kurių metu diegta nacionalsocializmo ideologija bei politika, rasinio pranašumo teorijos, pasakota nacistiškai interpretuota germanų istorija, garsiai skaitomos ištraukos iš Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“. Nuolat akcentuotas brolybės tarp karių jausmas ir aklas paklusnumas vadams. Draudžiama buvo net svarstyti bet kokio įsakymo teisėtumą, kas, pavyzdžiui, Vermachte, kartais pasitaikydavo.

Nacistinės pasaulėžiūros kurso derinimas kartu su stipriu kariniu paruošimu sukūrė iš ties sprogstamą mišinį. Į frontą vykstantys gerai parengti fanatikai negailėjo nei savo, nei, juolab, - kitų gyvybių.