2015 m. liepos 28 d., antradienis

Ištepimas degutu ir išvoliojimas plunksnose

Tie kas skaitė JAV rašytojo Marko Tveno „Heklberio Fino nuotykius“ turėtų puikiai atsiminti knygoje nekart aprašytą bausmę - visokių niekadėjų ištepimą degutu ir išvoliojimą plunksnose. Tiesa, tai nėra amerikiečių išradimas: šią bausmę į Palestiną plaukiančiame kryžiuočių laivyne pagautiems vagims numatė Ričardas I Liūtaširdis.

Žmogus būdavo išrengiamas nuogai ar iki pusės ir ištepamas lipniu degutu. Po to jam liepiama pasivolioti paukščių, dažniausiai – vištų, plunksnose, kurios prilipdavo prie jo plaukų ir odos. Galiausiai nelaimingąjį vedžiodavo po gatves arba nešdavo pasodintą ant lentos (vėliau jis galėjo būti paleidžiamas, arba, jeigu nusikaltimas rimtas, net nužudytas). Po bausmės likusiam gyvam išsivaduoti iš visų mirtinai prilipusių plunksnų būdavo be galo sunku ir ganėtinai skausminga.



Ištepimas degutu ir išvoliojimas plunksnose visuomet laikytas labai gėdinga procedūra. Anglijoje ir JAV ši bausmė taikyta taip pat nemokiems skolininkams, apgavikams, aferistams, neištikimiems sutuoktiniams ir tt. Pietinės valstijose ištepami degutu ir išvoliojami plunksnose kartais būdavo juodaodžiai.


XX a. tepama degutu ir voliojama plunksnose būdavo kur kas rečiau, tačiau pasitaikydavo ir tokių atvejų. Visiškai išsivaduoti iš "gėdos žymių" neretai prireikdavo medikų pagalbos.