Augustinų vienuoliai ir medicina XII a.

Viduramžių mediciną gaubia mitų ir paslapčių skraistė, kadangi archeologai retai randa autentiškų medicininių atliekų kasinėjimų vietose, o senoviniuose manuskriptuose gausu informacijos apie žiaurius gydymo būdus, nuodingus eliksyrus ir neįtikėtinas gydymo priemones.

Škotijoje yra unikali vietovė, kuri vadinasi Soutra Aisle. Karalius Malkomas IV Mergelė (1141-1165) padovanojo šias žemes augustinų vienuoliams, kurie pastatė vyrų vienuolyną ir bažnyčią. Viduramžiais stovėjusiame komplekse galėjo gyventi 300-400 žmonių. 1164 m. karaliaus įsakymu buvo pastatyta to meto didžiausia ir geriausią įrangą turinti ligoninė.

XII a. ligoninės liekanos. Soutra Aisle, Škotija

Kai archeologai pradėjo kasinėjimo darbus, jie aptiko storą juodos lipnios substancijos sluoksnį, kuris, kaip parodė vėlesni tyrimai, buvo žmogaus kraujas. Drėgname dirvožemyje kraujas, kitos medicininės atliekos, bakterijos ir ligų sukėlėjai užsikonservavo, kas padėjo mokslininkams padaryti daug neįtikėtinų atradimų.

 

Jūsų dėmesiui tik nedidelis sąrašas to, ką pavyko aptikti:

Stiprūs nuskausminamieji

Pirmas tikras vaistas, rastas kasinėjimų metu, buvo augalų (dėmėtosios maudos, drignių ir aguonų) mišinys. Suvartojus dideles šių augalų dozes galima mirtinai apsinuodyti, o viename viduramžių manuskripte rašoma, kad šis mišinys gali užmigdyti žmogų trims dienoms ir dar neaišku, ar jis apskritai išbus. Tai buvo ne šiaip nuskausminamieji, bet operacijų metu naudoti bendrieji anestetikai, ką patvirtino rastos amputuotos kūno dalys.

"Sužeistas žmogus". XV a. iliustracija, vaizduojanti visus galimus žmogaus sužeidimus

Vaistai nuo kirmėlių

Tikriausiai viduramžiais daugelio žmonių žarnyne veisėsi parazitinės kirmėlės. Jų kiaušinių archeologai aptiko ir Soutra Aisle, senoje drenažo sistemoje. Šalia rasta sidabražolės mišinio. Ši vaistažolė pasižymi sutraukiančiu poveikiu, vartojama malšinti viduriavimą ir stabdyti vidinį kraujavimą.

Kirmėlės. XIV a. bestiarijus "Der Naturen Bloeme", Flandrija

Dezinfekcijos priemonės

Negesintos kalkės yra kaustinis (ėdus) chemikalas ir dezinfekcijos priemonė. Jų pėdsakai rasti kraujo sluoksniuose, todėl spėjama, kad kalkėmis naikintas atliekų tvaikas ir taip savotiškai dezinfekuojama.

Yrantys kūnai. Livre de la Vigne nostre Seigneur, Prancūzija, XV a.

Piliulės lieknėjimui

Archeologai Soutra Aisle aptiko ir karčiojo vikio, Lathyrus linifolius, pėdsakų. Ši, mūsų laikais beveik pamiršta vaistažolė, šimtmečiais buvo žinoma kaip apetito slopintoja. Ją vartodavo ūkininkai, kad išgyventų nederliaus metus ir turtingieji, kurie valgė per daug.

Flamandų tapytojo Joachim Beuckelaer (1533-1573/4) paveikslas "Gerai įrengta virtuvė"

Pagirių gydymas blogiau už pačias pagirias
Vienuoliai augustinai pagirias gydė keistokais vaistais. Mišinys gamintas iš nuodingų daugiamečio laiškenio sėklų ir druskos tirpalo, kuris sukeldavo dviejų valandų vėmimą bei viduriavimą. Šis vaistas nėra patikrintas ir nežinia, ar kas nors to imsis. Geriau jau kentėti pagirias :)

Kai vogčia geri, tai pagirios gali būti labai sunkios. Li livres dou sante. Italija, XIII a.

Gimdos susitraukimus skatinantys vaistai

Augustinų vienuoliams buvo uždrausta užsiimti akušerija, tačiau archeologai aptiko skalsės grybų ir kadagio uogų sėklų. Viduramžių manuskriptuose šie augalai minimi kaip skatinantys gimdymą arba sukeliantys persileidimą. Šiuolaikinis mokslas įrodė, kad skalsės grybai gali sukelti labai stiprius gimdos susitraukimus, be to, kasinėjimų metu aptikti ir negyvagimių kūnai. Visa tai davė pagrindo teigti, kad vienuoliai nepaisė draudimų.

Kūno geiduliai. Book of Hours. Prancūzija, XV a.

Rėžiukai – ne tik salotoms

Turbūt vienas iš keisčiausių radinių yra dantų krūva su rėžiukų pėdsakais. Vėliau buvo rastas rašytinis įrodymas, kad rėžiukai buvo naudojami stabdyti dantų iškritimą. Dantų krūva liudija, kad gydymas buvo neveiksmingas. O gal veiksmingas? Juk rėžiukuose vitamino C yra tiek, kad jo pakanka žmogui išgydyti nuo skorbuto ir panašu, kad vienuoliai tai žinojo.

Viduramžių dantistas. XIV a. manuskriptas