2015 m. liepos 19 d., sekmadienis

Atsisveikinant su Žaliojo tilto skulptūromis

Taigi, prasidėjo sovietinių skulptūrų nukėlimo nuo Vilniaus Žaliojo tilto darbai. Tų pačių skulptūrų, kurių nukėlimo ar palikimo savo vietoje tikslingumo klausimas svarstytas tūkstančius kartų. Tad, apie jas...

Dabartinis tiltas pastatytas pokario metais remiantis Leningrado architektų bei inžinierių projektais vietoje 1944 m. vokiečių susprogdinto senojo Žaliojo tilto. Jis iškart buvo pakrikštytas sovietų generolo Ivano Černiachovskio (1906 – 1944 m.) vardu, kuriam, kaip mokyta anais laikais, turime būti dėkingi už Lietuvos sostinės „išvadavimą“. Beje, netoli tilto (dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje) buvo palaidotas ir pats Černiachovskis. Žuvo jis 1945 m. vasario mėn Rytų Prūsijoje (gimė netoli Čerkasų miesto Ukrainoje), tačiau raudonosios mitologijos kūrėjai nesugalvojo nieko kito kaip palaidoti generolą jo „išvaduotame mieste“. Tiesa, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę palaikai perlaidoti Maskvoje, o paminklas išvežtas į Voronežą, bet tai visai kita istorija.


Keturios skulptūrinės kompozicijos ant keturių įrengtų pjedestalų Černiachovskio tilto galuose buvo užkeltos 1952 m., tai yra, Stalinui dar gyvam esant. Lietos jos iš ketaus pagal „tarybinių skulptorių“ projektus. Įdomu tai, kad kai kurie iš šių „tarybinių skulptorių“ visai sėkmingai dirbo tarpukario Lietuvoje, gana neblogai pasirodydavo užsienio parodose, kūrė patriotinės ar netgi religinės tematikos darbus. Na, pavyzdžiui, Juozas Mikėnas 1937 m. pasaulinėje parodoje gavo prizą už savo „Rūpintojėlį“, o sovietinių karių ant Žaliojo tilto autorius Bronius Pundzius hitlerinės okupacijos metais ant Puntuko akmens (beje, slapčiomis ir labai rizikuodamas!) iškalė Atlanto nugalėtojų Dariaus ir Girėno reljefus. 


Nesu itin didelis ekspertas, tačiau bent jau man Žaliojo tilto monumentai buvo tiek panašūs savo stilistika, tarytum juos kurtų vienas ir tas pats skulptorius. Viskas išlieta geriausiose totalitarinės estetikos, vadinamojo socialistinio realizmo tradicijose: į „komunistinę ateitį“ žvelgiantys valingi, kiek kampuoti, griežtų formų veidai, harmoningai sudėti kūnai, kaip sakant, - tikri socialistinių statybų antžmogiai. Beje, visų veidai griežtai profiliuoto europietiško tipo. Jokio antropologinio „broliškų tautų“ kaleidoskopo nuo Kamčiatkos iki Baltijos krantų! Galima drąsiai teigti, kad kai kurie šių veidų visiškai tiktų meninei Trečiojo reicho mokyklai, jei būtų nulieti kiek kitame ideologiniame kontekste. Taigi, keturios sovietinės skulptūros, simbolizavusios keturis kertinius "tarybų šalies" akmenis: valstietiją, darbininkiją, studentiją ir kariuomenę... 


Pirmoji - „Mokslo jaunimas“ (Juozas Mikėnas ir Juozas Kėdainis)


Vaizdavo į mokslus besiveržiančią sovietinę studentiją. Ne itin didelė tų laikų mados įvairovė, mergina laiko knygas ir sąsiuvinius, o jos bendramokslis – apsiaustą ir kaži kokių brėžinių ritinį. Beje, atkreipkite dėmesį į šukuosenas. Būtent tokios vyravo XX a. viduryje. Vyrukas vilki trumpą kariško sukirpimo, tačiau civiliams pritaikytą striukę su užtrauktuku. 

Antroji skulptūra „Žemės ūkis(Bernardas Bučas ir Petras Vaivada)


Vyras, ko gero, traktorininkas ar koks mechanikas. Rankoje laiko veržliaraktį, darbinio, diržu susijuosto kombinezono kišenėje lyg ir laikraštis „Pravda“ (nors neturėdamas geresnės foto negaliu tiksliai pasakyti). Moteris-valstietė apglėbusi kviečių pėdą. Vyruko poza išraiškinga, tarytum vertintų savo sąžiningą darbą plačiosios tėvynės labui labiau už viską pasaulyje. 


Trečioji skulptūra „Pramonė ir statyba“ (Napoleonas Petrulis ir Bronius Vyšniauskas)


Žiurstą pasirišęs mūrininkas laiko mentelę ir plytą, o jo kolega – pneumatinį kūjį. Kartais teigiama, kad pastarasis vaizduoja šachtininką, tačiau bent jau man jis atrodo pernelyg tvarkingai tokiai profesijai. Kodėl be šalmo?

Ketvirtoji, labiausiai visiems kliuvusi skulptūra „Tėvynės sargyboje“ (Bronius Pundzius).


Kartais dar vadinama „Sovietine kariuomene“. Tai buvo aukščiausias Žaliojo tilto monumentas, kartu su pjedestalu iškilęs apie 4 metrus. 
 
Vaizduoja du ginkluotus Raudonosios armijos karius su vėliava, kurios smaigalyje matomas kūjis su pjautuvu ir žvaigžde. Metų metus buvo ginčijamasi: traktuoti šį paminklą kaip uždraustos simbolikos demonstravimą, ar nurašyti į istorinio (kad ir liūdno mūsų kraštui periodo) meno kategoriją. Panašu, kad vieningos nuomonės neprieita ir iki šiol. 
 
Dešinysis kompozicijos veikėjas yra karininkas. Rankoje jis laiko žiūronus, o už nugaros kabo, berods, pistoletas – kulkosvaidis PPŠ. Kairysis – vėliavą dešine ranka laikantis paprastas kareivis (sprendžiant iš sagties su žvaigžde). Dešine prie krūtinės spaudžia irgi PPŠ, tik kiek kitokį jo modelį – ne su būgninio, o su įprastesnio tipo dėtuve. 
 
Tėvynės sargyboje“ - bene labiausiai „kentėjusi Žaliojo tilto skulptūra. Nors prie pjedestalo buvo pritvirtinta istorinį kontekstą bandanti paaiškinti lentelė, paminklas nuolat buvo apipaišomas dažais bei apmėtomas sniego gniūžtėmis, ant jo kabinti įvairiausi kreatyvai“. Būtent čia dažniausiai savo protestus rengė ir skulptūrų priešininkai. 

Reziumė: 

Nors „Istorijos įdomybėse“ sąmoningai vengiu vienų ar kitų įvykių vertinimų, tačiau šįkart pasisakysiu papunkčiui (nors iš pradžių buvau suraitęs ilgoką pastraipą) 
 
Dėl nukėlimo ir restauravimo:

- Skulptūros turėjo būti nuimtos vien dėl avarinės jų būsenos ir pavojaus aplinkiniams. Keista, kad susizgribta taip vėlai.
- Manau, kad jų restauravimas neturėtų būti atliekamas už valstybės pinigus, tačiau jei kas nori – gali įgyvendinti tai privačia iniciatyva.

Dėl sugrąžinimo į seną vietą:

- Asmeniškai aš netikiu, kad jos būtų sugrąžintos, tačiau jei taip atsitiktų, BŪTINA įrengti informacinius stendus, detaliai ir protingu tekstu, keliomis kalbomis, turistams ir vietiniams, paaiškinančius kas ir kaip.
- Jei nebus sugrąžintos, tai tikiuosi, kad specialiai su pjedestalais projektuotas tiltas neliks „tuščias“ dar 30 metų. Ką užkelti? Tai - kitas klausimas. Bent jau nenorėčiau surūdijusių vamzdžių bei kitų avangardinių nesąmonių, tikriausiai patinkančių tik pačiam jų kūrėjui bei saujelei pačiuožusių. 

Apskritai, prieš kažką „likviduojant“ geriausia turėti aiškią viziją kas toje vietoje galėtų puikuotis ateityje. Deja, dėl paminklo Lukiškių aikštėje nesutariama, o ką jau kalbėti apie Žaliąjį tiltą?
Neseniai pagalvojau: o ką aš pats norėčiau ten matyti? Sunku pasakyti. Galbūt miniatiūrinius, įstiklintus įvairių epochų Žaliojo tilto maketus (jis juk nuolat keitė savo išvaizdą). Kuo tai bloga idėja?

"Istorijos įdomybės" taip pat rengia skaitytojų apklausą kurią galima rasti puslapio dešinėje. Iš anksto dėkoju.

Nuotraukos imtos iš: