XVI a.
Ispaniją valdęs karalius Pilypas II turėjo ypatingą muzikinį
instrumentą – „kačių klavesiną“ arba „kačių vargonus“.
Tai buvo ilga dėžė su keturiolika pertvaromis atskirtų skyrių, į
kurias susodindavo specialiai pagal kniaukimo toną atrinktas kates.
Gyvūnų galvos kyšojo iš dėžės, o uodegos būdavo
pritvirtinamos prie klavišų mechanizmų. Nuspaudus klavišą,
smaili adata durdavo katei uodegon ar skaudžiai timpteldavo ją, ko
pasekoje pasigirsdavo graudus kniaukimas. Taip būdavo išgaunamos
vingrios „melodijos“.
XVII a.
vokiečių gydytojas bei išradėjas Athanasius Kircheris savo metu
rašė, kad „kačių vargonų“ garsais galima pagydyti žmogų
nuo depresijos bei nuolatinės psichinės įtampos: esą kačių
muzika pakelia nuotaika ir puikiai išblaško. Žinoma, apie
užuojautą keturkojams negalėjo būti nė kalbos. Juk katės –
tai gyvis, į kurį potencialiai gali įsikūnyti Šėtonas.
