2015 m. liepos 16 d., ketvirtadienis

Apie Bastiliją ir jos užėmimą

Antradienį Prancūzijoje kaip ir kasmet buvo minima nacionalinė šventė – Bastilijos užėmimo diena. Liepos 14-ąją 1789 m. sukilėliai šturmavo monarchistinės tironijos simbolių laikomą tvirtovę – kalėjimą, tuo pradėdami Didžiąją prancūzų revoliucija.


XIV amžiaus pradžioje Paryžiaus pakrašty stūksojusi grėsminga aštuonių bokštų Bastilijos tvirtovė su storomis trisdešimties metrų aukščio sienomis atrodė visai kitaip nei mes įpratę matyti XVIII a. piešiniuose. 

Įsiplieskus šimtamečiam karui tarp Prancūzijos ir Anglijos čia iškilo vienas iš gynybinių Paryžių juosiančios sienos bokštų, kuris netrukus perstatytas į uždarą, sunkiai prieinamą tvirtovę.

Paversti Bastiliją savotiška Prancūzijos valdovų slėptuve priešo grėsmės atveju sumanė Karolis V Išmintingasis (1338 – 1380 m.). Be to, naujai statomi mūrai turėjo stiprinti Paryžiaus gynybą iš rytų pusės, tad karališko iždo pinigų naujajam gana niūrių formų, bet įspūdingam statiniui negailėta. 


Teigiama, kad pirmuoju Bastilijos kaliniu tapo jos statytojas, karaliaus patikėtinis Hugues'as Aubriot, kuris prieš žydus nukreiptų neramumų metu ėmėsi pastaruosius ginti, už ką Bažnyčios apšauktas eretiku ir kalintas ketverius metus. 

Svarbiu nusikaltėlių kalėjimu Bastiliją 1420 m. paverčia Paryžių okupavę anglai; tais neramiais laikais tvirtovėje nuolat budėjo jų įgula. 

Absoliučios monarchijos Prancūzijoje pradininku laikomas karalius Liudvikas XI (1423 – 1483 m.) Bastilijoje pradeda kankinti savo asmeninius politinius priešus. Kai kurie jų, kaip antai Verdeno vyskupas Guillaume de Haraucourt ir didikas Jacques d'Armagnac ištisus metus laikyti ankštose narvuose, nežmoniškai kankinti ir žeminti. Beje, d'Armagnacas po to dar ir nukirsdintas. 


Bastilijos sargyba visuomet būdavo parenkama iš pačių ištikimiausių valdovui žmonių. Tvirtovės komendantai gaudavo didžiulį atlyginimą, o įgula mokėjo ne tik sergėti belaisvius, bet ir kautis su ginkluotais priešais. Ir nors Bastilijos mūrai ne kartą gelbėjo kilmingą Prancūzijos elitą, patys kraupiausi pasakojimai apie ją visuomet siejosi su čia veikiančiu kalėjimu. 

Bėgo amžiai, keitėsi kalinimo papročiai ir vidaus taisyklės. Nepaisant baisybių ir niūrios istorijos, XVII – XVIII a. Bastilijoje, pasak mūsų laikų tyrinėtojų, nebuvo taip jau blogai, kaip galėtų pasirodyti. Didžiąją dalį kalinių sudarė už vienus ar kitus nusikaltimus sulaikyti Prancūzijos diduomenės atstovai. 


Ne itin užrūstinusiems valdovą leisdavo atsivežti net savo baldus ir tarnus, rūkyti, gerti vyną bei žaisti kortomis. Įkalinimo tvirtovėje laikas buvo pats įvairiausias: nuo ilgų dešimtmečių iki kelių savaičių. Sakoma, kad karaliumi-saule vadinamo Liudviko XIV laikais vidutinis laikotarpis neviršijo dviejų mėnesių. 

Savo metu Bastilijoje kalėjo filosofas Volteras ir pornoromanų autorius markizas de Sadas, o taip pat Geležinė kaukė – iki šiol nenustatytos tapatybės asmuo, kuriam buvo įsakyta niekam nerodyti savo veido nuolat nešiojant šilkinę (geležine ji virto vėlesniuose pasakojimuose) kaukę.

Prancūzijos revoliucijos išvakarėse, karaliaus Liudviko XVI – laikais, Bastilija jau kadais prarado savo, kaip valstybinio kalėjimo, reikšmė. Kalinių čia nuolat mažėjo. Aristokratai bei žymūs to meto visuomenės veikėjai užleido vietą pinigų klastotojams, žudikams ir paprasčiausiems psichiniams ligoniams. Būtent tokį kontingentą įniršę sukilėliai ir išlaisvino tvirtovės užėmimo metu.


Tuometinis valdovas Liudvikas XVI-asis istorikų laikomas gana nuosaikiu žmogumi, į kompromisą su visuomenę linkstančiu karaliumi. Jis bandė sumažinti dvaro išlaidas, panaikinti daugybę diduomenės privilegijų, vykdyti teisingesnę finansų politiką, tačiau visos jo pastangos, galbūt dėl ryžto stokojančio būdo, sulaukdavo milžiniško aristokratijos pasipriešinimo.

Valstybė skendėjo skolose, visuomenės aistros kaito, o monarchija, vienu iš kurios absoliutizmo simbolių tapo ir Bastilija, nuolat vaizduota juodžiausiomis spalvomis. Prie to prisidėjo ir revoliucingai nusiteikę rašytojai – buvę Bastilijos kaliniai, viena po kitos leidę knygas bei brošiūras, aprašančias tvirtovę kaip tironijos irštvą – tikriausio pragaro vartus žemėje. Istorikų nuomone daugelis šių pasakojimų buvo smarkiai perdėti, tačiau įaudrintai liaudžiai to tik tereikėjo. 


1789 m. liepą Paryžiuje kilo neramumai. Sukilę gyventojai užiminėjo ir plėšė valdžios pastatus, siautėjo gatvėse, medžiojo nekenčiamos monarchijos atstovus. Liepos 14 d. įniršusi minia atsidūrė ties Bastilijos vartais, kurią saugojo negausi iš liktinių prancūzų karių bei samdomų šveicarų sudaryta įgulą. Tvirtovės komendantas Bernardas de Launay atsisakė geranoriškai pasiduoti, jo kariai pradėjo šaudyti į Bastilijos kiemą įsiveržusią minią. 


Tarp ginkluotų sukilėlių ir kariuomenės užvirė nelygios kautynės. Pamatęs, kad gausesnės įsiverželių pajėgos ima viršų, komendantas bandė susprogdinti Bastilijoje esančias parako atsargas, tačiau buvo sugautas ir galiausiai nukirsdintas. Jo galva nešiota ant mieto po visą Paryžių, Bastilijoje minia aptiko viso labo septynis (pagal kitas versijas – aštuonis) kalinius, iš kurių keturi – paprasčiausi kriminaliniai nusikaltėliai. 


Pati tvirtovė buvo išplėšta ir per du metus sulyginta su žeme. Jos vietoje rengti šokiai, paskui čia susiformavo Paryžiaus Bastilijos aikštė. 


Monarchija Prancūzijoje žlugo, ir, nors po kiek laiko trumpam atgimė, daugiau niekada neįgavo tokių absoliutizmo formų. O štai Respublika prasidėjo nuo Didžiojo Teroro, po giljotinos peiliu klojusiu ne tik monarchizmo šalininkų, bet ir jo priešininkų – buvusių revoliucionierių galvas.

Vargu ar švenčiantys prancūzai nori tai prisiminti.


Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas
ir asmeniniame tinklaraštyje