Kodėl homoseksualistai vadinami žydrais

Kodėl homoseksualistus vadina žydrais? Šis klausimas neturi aiškaus atsakymo, kadangi beveik visiškai netyrinėtas. Aišku tik viena: į Lietuvą tradicija praminti homoseksualistus „žydraisiais“ atkeliavo iš Rusijos XX – XXI a. sandūroje (beje, būtent todėl gerokai sumažėjo tėvų, duodančių savo vaikams Žydrūno vardą), o pačioje Rusijoje tarpusavy varžosi dvi šios pravardės kilmės versijos: „rusiškoji“ ir „vakarietiška“. 

Pasak rusų istoriko Viljamo (!!!) Pochliobkino, devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje „žydraisiais“ save vadinti pradėjo patys didžiųjų Rusijos miestų homoseksualai. Esą anais laikais jie viens į kitą meiliai kreipdavosi žodžiu golubčik (rus. balandėlis), kuris vėliau dėl kažkokių priežasčių sutrumpėjo iki goluboj (rus. žydras) ir iš aistringo vidinio kreipinio ilgainiui virto pašaipia pravarde.

Kitas mokslininkas, kalbininkas Vladimiras Kozlovskis, laikėsi „vakarietiškos“ kilmės versijos, teigdamas, kad XIX – XX a. sandūroje JAV sąvoka blueribbon („žydra juosta“) reiškė pasyvų homoseksualistą. Iš Jungtinių Valstijų ši pravardė pateko į XX a. pradžios rusų kalinių žodyną ir paplito tarp jų kaip goluboj. Anot Kozlovskio, žydros spalvos tapatinimas su homoseksualumu, nors ir nebuvo itin populiarus, tačiau SSSR sutinkamas kone visa jos gyvavimo laikotarpi. Daugelio požiūriu Kozlovskio versija yra labai ginčytina ir silpnai argumentuota. Jis nepaaiškina kodėl JAV homoseksualistai buvo vadinami „žydromis juostomis“ ir kodėl žodžio goluboj Rusijos kalėjimų kultūroje, kaip sakant, nebuvo labai žinomas iki pat XX a. pabaigos.

Sociologas bei seksologas Igoris Konas rašė, kad homoseksualių aistrų kvartalai kadaise Paryžiuje vadinti „žydraisiais kvartalais“, kas simboliškai nurodo į „uždraustą meilę mėnesienoje“, o jei konkrečiau – į tai, kad vyriškos lyties vyriškų glamonių ištroškę „nuodėmių miesto“ gyventojai savo pasimatymus skirdavo naktimis arba toliau nuo „piktų homofobų“ akių.

Ir dar vieną versiją pateikia homoseksualusis JAV profesorius Kevinas Mossas. Atkreipęs dėmesį į tai, kad tarp sovietmečio pabaigos homoseksualistų dažna pravardė Malvina (mėlynplaukė mergaitė iš Tolstojaus pasakos apie Buratiną) ir į tai, kad kai kurios „malvinos“ dažė savo plaukus žydra ar mėlyna spalva, Mossas daro išvadą, kad būtent šis keistas įprotis ir davė pradžią žydros spalvos siejimui su „netradicine orientacija“. Kodėl būtent Malvina, o ne koks Artemonas, Karabasas ar Buratinas – taip ir lieka neaišku.