Kai kuriose
viduramžių Anglijos bažnyčiose mišių metu galėjo būti tik
dvasininkai. Pasauliečiai į jas tiesiog nebuvo įleidžiami. Pagal
griežtas to meto taisykles ne vieną valandą trunkančių pamaldų
metu niekas iš vienuolių negalėjo net prisėsti – viduje jokių
suolų ir krėslų nebuvo, tad seniems bei sergantiems dvasininkijos
atstovams buvo išties nelengva.
Maždaug XI
a., siekiant palengvinti paliegėlių dalią, prie bažnyčios sienų pradėtos tvirtinti medinės mizerikordijos (lot. gailestingumas) –
nedidelės atramėlės, ant kurių buvo galima priglausti bent dalį
užpakalio.
Žinoma,
religinių scenų ant tokių atramėlių nevaizduosi, tad jos
išsiskyrė ypatinga puošyba: velniukais, fantastinėmis būtybėmis,
žmonių nuodėmes vaizduojančiomis alegorijomis. Būtent dėl savo
„pasaulietiškumo“ mizerikordijos beveik nenukentėjo karaliaus
Henrio VIII kovos su katalikybe metais ir daugelį jų galima
pamatyti mūsų dienomis.
Beje, viduramžiais mizerikordija dar buvo vadinamas ir durklas
