2015 m. birželio 7 d., sekmadienis

Apie Čiobiškio keltą per Nerį

Vakar apsilankėm Čiobiškyje Širvintų rajone ir persikėlėme su vieninteliu tokio tipo upiniu keltu per Nerį.
Istoriniu požiūriu vietovė įdomi tuo, kad 1831 m. čia kėlėsi generolo D. Chlopovskio vadovaujami sukilėliai, paskiau carinės valdžios įsakymu suręstas tiltas, kuris per Pirmąjį pasaulinį karą pačių besitraukiančių rusų ir susprogdintas. 

Vokiečiai pastatė naują tiltą, kuris tikriausiai nebuvo itin tobulas, tad Smetonos laikais nugriautas. 1935 m. vietos gyventojas Dzeventauskas gauna leidimą šioje vietoje plukdyti žmones ir sumeistrauja upės srovės varomą keltą, kuriam nenuklysti padeda tarp krantų kabantis lynas. Kelte yra savotiškas vairas, leidžiantis, priklausomai nuo jo pozicijos, plukdyti žmones, gyvulius, krovinius bei transporto priemones į vieną ar kitą pusę.


Neris ir keltas iš Čiobiškio pusės. Nors tą užvažiavimą gal reikėtų kiek palopyti, tačiau jis tvirtas - automobilis neįgriūs.

Šiltuoju metų laiku veikiantis keltas jungia Čiobiškio gyvenvietę su kitame Neries krante esančiu Padalių kaimeliu. Kelto dėka galima gerokai susitrumpinti kelią, kadangi artimiausias tiltas per Nerį, plaukiant pasroviui, yra tik Jonavoje.


Neris į vieną pusę 


Neris į kitą pusę

Keltininkai jūsų laukia kasdien nuo 8 iki 20 h., nuo pavasario iki rudens vidurio. Persikelti žmogui kainuoja 1 eurą, perkelti automobilį – 3.5 euro. Nepriklausomai nuo to, vienas jūs atvažiavote automobiliu ar keliese – sumokėti reikės vis tiek tik 3.5 euro, kas yra, kaip sakant, pigiau grybo. 


Atpuškuoja keltas su automobiliu ir keleiviais. Keliamoji galia, berods, iki 6 tonų, keltas gali perkelti du lengvuosius automobilius vienu metu

Kelionė keltu trunka kelias minutes. Prieš mus kėlėsi žmonės iš Padalių pusės į Čiobiškį (kiek greičiau), o po to mes iš Čiobiškio į Padalių pusę (kiek lėčiau – kokias penkias minutes užtruko). Žinoma, iš Klaipėdos specialiai susipažinti su šiuo keltu gal nevyksi, bet iš Vilniaus ar Kauno – tikrai rekomenduočiau. Beje, keltas oficialiai pripažintas Lietuvos technikos paveldo objektu ir priklauso to paties Dzeventausko anūkui, kuris dar verčiasi baidarių nuoma (kainos nežinau). Mus kėlė dvi jaunos merginos, ir jos tikrai neatsakys jūsų nufotografuoti ant šio kelto kartu su šeima ar draugais. 


 Kelte. Matomas metalinis lynas ir konstrukcija, kurią jis suka


Keltis gana saugu ir komfortiška. Turėklai, suoliukai. Gaila tik, kad kelionė tetrunka kelias minutes. Tiesa, metalinių eurų nepaberkit, nes gali tarp "denio" lentų į upę nugarmėti. 


Net inkaras yra

Praeitais ar užpraeitais metais sklandė gandai, kad kiekviena vasara keltui gali būti paskutinė. Tikiuosi taip nenutiks, tačiau kelto būklė ir šio paveldo išsaugojimas, ko gero, nemaža dalimi priklauso nuo mūsų visų, tai yra, besikeliančių juo, srauto.