2015 m. gegužės 14 d., ketvirtadienis

Liucernos kūjis

Vienas iš kovos kūjo variantų, atsiradęs Šveicarijoje XV a. pabaigoje ir naudotas Europos pėstininkų dar XVII a. Pavadinimas kilo nuo Liucernos kantono Šveicarijoje.
Liucernos kūjis paprastai turėjo ilgą kotą (kartais net iki 2 m. ilgio) besibaigiantį ieties pavidalo smaigaliu ir dvipusiu plaktuku. Viena jo pusė buvo skirta užkabinti priešą, o kitą jį apsvaiginti ar pramušti šarvą. Ieties smaigaliu, savaime suprantama, buvo galima durti. 

Liucernos kūjis atsirado šveicarų pėstininkų kovų su vokiečių bei prancūzų kavalerija metu. Tais laikais raitelių šarvai kaldinti pakankamai tvirti, tad kirvio pavidalo alebardos smūgiai juos įveikdavo toli gražu ne visuomet. Reikėjo naujo pramušančio ginklo, ir juo tapo Liucernos kūjis.