Vienas iš
kovos kūjo variantų, atsiradęs Šveicarijoje XV a. pabaigoje ir
naudotas Europos pėstininkų dar XVII a. Pavadinimas kilo nuo
Liucernos kantono Šveicarijoje.
Liucernos
kūjis paprastai turėjo ilgą kotą (kartais net iki 2 m. ilgio) besibaigiantį ieties pavidalo
smaigaliu ir dvipusiu plaktuku. Viena jo pusė buvo skirta užkabinti
priešą, o kitą jį apsvaiginti ar pramušti šarvą. Ieties
smaigaliu, savaime suprantama, buvo galima durti.
Liucernos
kūjis atsirado šveicarų pėstininkų kovų su vokiečių bei
prancūzų kavalerija metu. Tais laikais raitelių šarvai kaldinti
pakankamai tvirti, tad kirvio pavidalo alebardos smūgiai juos
įveikdavo toli gražu ne visuomet. Reikėjo naujo pramušančio
ginklo, ir juo tapo Liucernos kūjis.
