Ši bausmė
arba, tiksliau sakant, egzekucija, laikyta pačia kraštutiniausia
disciplinos palaikymo priemone, kuri net patiems romėnams dažnai
atrodė ganėtinai žiauri. Bausmė taikyta ne atskiriems žmonėms,
o kariuomenės formuotėms, kartais netgi ištisiems legionams.
Decimacija (lot. decimatio, nuo decimus - dešimtas)
buvo numatyta už bailumą priešo akivaizdoje, gėdinga pabėgimą
iš mūšio lauko ar piktybinį vyresnybės įsakymų nevykdymą.
Gėdą užsitraukusio dalinio kariai traukdavo burtus ir kas
dešimtas nelaimingasis prieš visa rikiuotę būdavo užmušamas
akmenimis ar lazdom. Tiems kam krito laimingesnis burtas, vietoje
maisto davinio iš kviečių gaudavo birzgalo iš miežių ir statytavosi palapines už bendros stovyklos
ribų. Romėnams maistas iš miežių simbolizavo gyvulių, vergų ėdalą. Tai yra, valgantysis miežius prarasdavo garbingą kario
statusą ir buvo prilyginamas gyvuliui (beje, gerą vardą karys
visgi galėjo susigrąžinti kituose mūšiuose).
Kovų su
Spartako vadovaujamais sukilusiais vergais metu Romos legionai patyrė
keletą gėdingų pralaimėjimų, tad kariaunos vadas Markas Krasas
nusprendė decimuoti iš mūšio lauko pabėgusius būrius, kad
neišvengiamos atsakomybės už savo bailumą kariai bijotų labiau
nei sukilusių gladiatorių. Beje, savo tikslą Krasas pasiekė,
kadangi po žiaurių bausmių karių disciplina labai išaugo ir galų
gale Spartakas buvo visiškai sutriuškintas.
Beje, tenka
pripažinti ir tai, kad legionų vadai toli gražu ne visais atvejais
buvo pasiryžę aukoti dešimtadalį savo karių. Tuomet mirties
bausmė paprastai vykdyta kiekvienam dvidešimtajam ar netgi
šimtajam kariui. Kartais pralaimėję mūšį legionieriai patys
reikalaudavo decimacijos savo pačių daliniui. Julijus Cezaris rašė, kad jo vyrai buvo taip susigėdę pralaimėję Pompėjaus
kariaunai (tuomet iš mūšio pabėgo iš jaunų karių sudarytos
formuotės), kad melste meldė giežtai juos nubausti. Tačiau
Cezaris pernelyg vertino savo karius, tad nubaudė tik vėliavas
numetusius ir pabėgusius vėliavnešius.
