2015 m. balandžio 3 d., penktadienis

Nukryžiavimas ir mirtis ant kryžiaus

Nors nukryžiavimo bausmė daugeliui siejasi su Senovės Roma, manoma, kad patys romėnai ją perėmė iš nukariautų Artimųjų Rytų ar Šiaurės Afrikos tautų. Nukryžiuoti dažniausiai būdavo pasmerkiami „valstybinio mąsto nusikaltėliai“: maištininkai, sukilėliai, galvažudžių gaujų nariai. 

Bene pats žinomiausias šios bausmės pritaikymo atvejis – šešių tūkstančių Spartako sukilimo dalyvių nukryžiavimas senajame į Romą vedančiame Apijaus kelyje 71 m. pr. Kr. Tuomet karvedys Markas Licinijus Krasas taip ir neleido nukabinti nelaimingųjų kūnų.

Kryžiuojama Romos imperijoje buvo bent ant kelių formų kryžių:

crux simplex (paprastas vertikalus stulpas),
crux decussata (X formos kryžius),
crux cimissa ( T formos kryžius),
crux immisssa (įprastas kryžius).

 
Paprastas stulpas vadintas crux simplex

Dažniausiai naudotas T formos kryžius. Stačioji jo dalis vadinosi staticulum, o gulsčioji – patibulum. Pastarąją, nuo 30 iki 50 kg sveriančią dalį pasmerktasis nukryžiuoti dažnai buvo priverstas nešti iki pat egzekucijos vietos.

Priešingai paplitusiam mitui, nukryžiuotieji ne visuomet buvo prikalami. Kartais aukos galūnes prie kryžiaus pririšdavo virvėmis. Vietoje vinių neretai naudoti mediniai pleištai. 


Aukos pakėlimas ant T formos kryžiaus taip pat galėjo vykti dviem būdais:
  1. Auka prikalama prie gulinčio ant žemės kryžiaus, o paskiau kryžius pakeliamas bei įstatomas į tam tikslui iškastą duobę;
  2. Auka prikalama prie gulsčio balkio, o po to balkis pakeliamas bei pritvirtinamas ant prieš tai žemėn įkasto stulpo. 

     
    I – II amžiaus nukryžiavimui naudotos vinys


    Paprastai ant kryžiaus auka kabėdavo iki pat savo mirties, kuri ištikdavo po kelių valandų ar net po kelių dienų.

Ką iškęsdavo nukryžiuotieji?

Čia leisiu sau perspausdinti ištrauką iš 1994 m. Lietuvoje pasirodžiusios nedidelės knygelės „Žmogus ir jo mirtis“:

„Nukryžiuojant visų pirma būdavo norima prailginti baisias aukos kančias ir gydytojai nuo seno domėjosi, kokia, medicinos požiūriu, turėjo būti aukos agonija bei kokia būdavo tiesioginė mirties priežastis. Jie nustatė, kad vinys būdavo kalamos ties raiščiais, jungiančiais pirmąją riešo kauliukų eilę su antrąja. Šiek tiek virš riešo yra labai stipri sausgyslė, kuri viena pajėgi išlaikyti visą kūno svorį. Be to, vinis neturėdavo pažeisti nė vieno kaulo. 


  Apijaus kelyje buvo nukryžiuota apie 6000 Spartako sukilėlių – buvusių vergų (Fiodoro Bronikovo, 1827 – 1902 m. paveikslas).

Paryžiečio Barbjė tyrinėjimai rodo, kad šitaip prikalant paprastai yra pažeidžiamas jautrumą žadinantis nervas. Tai sukelia baisų skausmą ir nykštį pririečia prie delno. Raumenų traukuliai sustiprina skausmą tiesiog iki pamišimo. 


 1597 m. Nagasakio aukos. 26 nukryžiuoti katalikų dvasininkai, skleidę savo tikėjimą Japonijoje.

Prikalamos rankos sudaro 90 laipsnių kampą su kūno ašimi. Tuo pačių krūtinės ląsta gerokai išsiplečia, o jos, kaip ir rankų, raumenys maksimaliai įsitempia. Taigi, prikaltąjį laiko vien tik raumenys. O, pavyzdžiui, prikalus rankas vertikaliai, kūną išlaikyti padėtų kaulų sąnariai ir sausgyslės. Be to, ilgai laikant išskėstas rankas, nepaprastai įsitempia diafragma, todėl sutrinka kvėpavimas. Prasideda dusimas, pamėlsta kūnas. Dėl nepaprasto raumenų įtempimo atsiranda raumenų traukuliai, sutrinka kraujotaka. Prasideda itin skausminga būsena, būdinga stabligei. Traukuliai ir pašėlęs skausmas nesiliauja, nukryžiuotasis vis dar nepraranda sąmonės. Galiausiai kūnas išsilenkia lanku, skausmas laužo rankas, jos stingsta, kaip ir krūtinės ląsta, strėnos, šlaunys ir apatinės galūnės. Dėl traukulių kraujo apytaka dar labiau susilpnėja, kvėpuoti darosi vis sunkiau, palaipsniui iš raumenų nyksta deguonis, kyla temperatūra, prakaituojama, kol galų gale visas kūnas sustabarėja. 


 Legendos pasakoja, kad Šv. Petras Romoje nukryžiuotas žemyn galva
Kankinio mirtis ant kryžiaus liaudžiai kėlė pasibaisėjimą. Net Romos piliečiai, kurie šia bausme nebuvo baudžiami, bjaurėjosi ja. Tad kryžius, kaip Kristaus simbolis, plačiai paplinta tik praėjus keliems šimtams metų, kai Romos imperatorius Konstantinas Didysis panaikino mirties bausmę nukryžiuojant, tai yra, apie V – VI amžių. Kryžius, kaip budelio įrankio, įvaizdis tuomet jau buvo išblėsęs ir nebekėlė siaubo“.