Nors nukryžiavimo bausmė daugeliui siejasi su Senovės Roma,
manoma, kad patys romėnai ją perėmė iš nukariautų Artimųjų
Rytų ar Šiaurės Afrikos tautų. Nukryžiuoti dažniausiai būdavo
pasmerkiami „valstybinio mąsto nusikaltėliai“: maištininkai,
sukilėliai, galvažudžių gaujų nariai.
Bene pats žinomiausias šios bausmės pritaikymo atvejis – šešių
tūkstančių Spartako sukilimo dalyvių nukryžiavimas senajame į
Romą vedančiame Apijaus kelyje 71 m. pr. Kr. Tuomet karvedys Markas
Licinijus Krasas taip ir neleido nukabinti nelaimingųjų kūnų.
Kryžiuojama Romos imperijoje buvo bent ant kelių formų kryžių:
crux simplex (paprastas vertikalus stulpas),
crux decussata (X formos kryžius),
crux cimissa ( T formos kryžius),
crux immisssa (įprastas kryžius).
Paprastas stulpas vadintas
crux simplex
Dažniausiai naudotas T formos kryžius. Stačioji jo dalis vadinosi
staticulum, o gulsčioji – patibulum. Pastarąją, nuo 30 iki 50 kg
sveriančią dalį pasmerktasis nukryžiuoti dažnai buvo priverstas
nešti iki pat egzekucijos vietos.
Priešingai paplitusiam mitui, nukryžiuotieji ne visuomet buvo
prikalami. Kartais aukos galūnes prie kryžiaus pririšdavo
virvėmis. Vietoje vinių neretai naudoti mediniai pleištai.
Aukos pakėlimas ant T formos kryžiaus taip pat galėjo vykti dviem
būdais:
- Auka prikalama prie gulinčio ant žemės kryžiaus, o paskiau kryžius pakeliamas bei įstatomas į tam tikslui iškastą duobę;
- Auka prikalama prie gulsčio balkio, o po to balkis pakeliamas bei pritvirtinamas ant prieš tai žemėn įkasto stulpo.
I – II amžiaus nukryžiavimui naudotos vinysPaprastai ant kryžiaus auka kabėdavo iki pat savo mirties, kuri ištikdavo po kelių valandų ar net po kelių dienų.
Ką iškęsdavo nukryžiuotieji?
Čia leisiu sau perspausdinti ištrauką iš 1994 m. Lietuvoje
pasirodžiusios nedidelės knygelės „Žmogus ir jo mirtis“:
„Nukryžiuojant visų pirma būdavo norima prailginti baisias
aukos kančias ir gydytojai nuo seno domėjosi, kokia, medicinos
požiūriu, turėjo būti aukos agonija bei kokia būdavo tiesioginė
mirties priežastis. Jie nustatė, kad vinys būdavo kalamos ties
raiščiais, jungiančiais pirmąją riešo kauliukų eilę su
antrąja. Šiek tiek virš riešo yra labai stipri sausgyslė, kuri
viena pajėgi išlaikyti visą kūno svorį. Be to, vinis neturėdavo
pažeisti nė vieno kaulo.
Apijaus kelyje buvo
nukryžiuota apie 6000 Spartako sukilėlių – buvusių vergų
(Fiodoro Bronikovo, 1827 – 1902 m. paveikslas).
Paryžiečio Barbjė tyrinėjimai rodo, kad šitaip prikalant
paprastai yra pažeidžiamas jautrumą žadinantis nervas. Tai
sukelia baisų skausmą ir nykštį pririečia prie delno. Raumenų
traukuliai sustiprina skausmą tiesiog iki pamišimo.
1597 m. Nagasakio aukos.
26 nukryžiuoti katalikų dvasininkai, skleidę savo tikėjimą
Japonijoje.
Prikalamos rankos sudaro 90 laipsnių kampą su kūno ašimi. Tuo
pačių krūtinės ląsta gerokai išsiplečia, o jos, kaip ir rankų,
raumenys maksimaliai įsitempia. Taigi, prikaltąjį laiko vien tik
raumenys. O, pavyzdžiui, prikalus rankas vertikaliai, kūną
išlaikyti padėtų kaulų sąnariai ir sausgyslės. Be to, ilgai
laikant išskėstas rankas, nepaprastai įsitempia diafragma, todėl
sutrinka kvėpavimas. Prasideda dusimas, pamėlsta kūnas. Dėl
nepaprasto raumenų įtempimo atsiranda raumenų traukuliai, sutrinka
kraujotaka. Prasideda itin skausminga būsena, būdinga stabligei.
Traukuliai ir pašėlęs skausmas nesiliauja, nukryžiuotasis vis dar
nepraranda sąmonės. Galiausiai kūnas išsilenkia lanku, skausmas
laužo rankas, jos stingsta, kaip ir krūtinės ląsta, strėnos,
šlaunys ir apatinės galūnės. Dėl traukulių kraujo apytaka dar
labiau susilpnėja, kvėpuoti darosi vis sunkiau, palaipsniui iš
raumenų nyksta deguonis, kyla temperatūra, prakaituojama, kol galų
gale visas kūnas sustabarėja.
Legendos pasakoja, kad Šv.
Petras Romoje nukryžiuotas žemyn galva
Kankinio mirtis ant kryžiaus liaudžiai kėlė pasibaisėjimą. Net
Romos piliečiai, kurie šia bausme nebuvo baudžiami, bjaurėjosi
ja. Tad kryžius, kaip Kristaus simbolis, plačiai paplinta tik
praėjus keliems šimtams metų, kai Romos imperatorius Konstantinas
Didysis panaikino mirties bausmę nukryžiuojant, tai yra, apie V –
VI amžių. Kryžius, kaip budelio įrankio, įvaizdis tuomet jau
buvo išblėsęs ir nebekėlė siaubo“.
