Vakar
skaitydamas XIX a. literato Vladislovo Sirokomlės (1823 – 1862 m.)
knygelę „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ radau įdomų
skirsnį, kuriame lietuviai lyginami su rusinais. Įdomių
pastebėjimų yra, siūlau perskaityti. Pats Sirokomlė (tikrojo
pavardė – Kondratavičius) rašė ir kalbėjo lenkiškai, tačiau
tikriausiai buvo gudų kilmės. Taigi, lietuviai ir rusai XIX a.
vidurio kraštotyrininko akimis.
Palyginsime
abiejų tautų kūno sandaros, aprangos, valgių gaminimo, papročių,
įpročių ir savitarpio santykių ypatumus.
Lietuvis
kaimietis yra aukštas, ilgakaklis, šviesiais ar kaštoniniais, bet
ne tamsiais plaukais, mėlynakis, baltaveidis. Rusinas – vidutinio
ūgio, plačiapetis, ilgakaklis ir storasprandis. Ūsai ir barzda
tamsiai ar šviesiai geltoni, veidas tamsus, lyg įdegęs.
Lietuvaitei
būdingas tas jaudinantis, įgimtas estetinis grožis, kurio
neįmanoma nusakyti. Šių paprastų kaimo dukrų
didelėse melsvose akyse tiek išraiškos ir (jei jums patinka)
elegancijos, kad šį bruožą norisi priskirti prie išsiauklėjimo,
tačiau aišku, jog mūsų kaimuose juo niekas nesirūpina. Rusinės
šiurkštesnės, joms trūksta įgimto puošnumo, kurio stoką, ypač
šventadieniais, kompensuoja drabužiais.
Daug ką
apie žmones pasako jų apranga. Joje slypi tėvų tradicijos,
atsispindi liaudies santūrumas arba
lengvabūdiškumas, prisirišimas prie šventų tėvų žemės
tradicijų.
Lietuvis
dėvi ilgą, žemiau kelių apsiaustą, vadinamą sermėga (rudine),
tokius pat kailinius, visuomet aptrauktus naminiu audeklu arba milu.
Ant kaklo visada nešioja skarelę, deja, jau spalvotą, pirktinę.
Rusino apsiaustas trumpesnis, rusiškai vadinamas jarmiaku, kailiniai
niekuo neaptraukti, ant kaklo skarelės beveik niekuomet nesiriša.
Marškinių sagutės blizgančios, ir tai laikoma elegancijos
požymiu.
Ilgi rusvi
plaukai ir tokie pat ūsiukai teikia vyrui tikrąjį grožį. Deja,
miesto kirpėjo žirklės jau suteikė galvai civilizuotą išvaizdą,
mat rusinas kaimietis labiau už lietuvį linkęs prie naujovių.
Lietuvaitėms
labai tinka supintos kasos, papuoštos kaspinėliais ar gėlėmis,
berankovės liemenės, iš priešakio
suvarstytos raišteliais, balti lininiai sijonai. Puikiai atrodo ant
jų kaklų medalikėliai, škaplieriai arba gintaro karoliai.
Rusinė su
savo juoda ar tamsiai mėlyna nugaroje suklostyta palaidine, kuri
papuošta daugybe žalvario
sagų, atrodo puošnesnė. Ant jos galvos skarelė ar kepuraitė,
papuošta didžiulėmis dirbtinėmis gėlėmis. Tačiau toks
drabužis yra dirbtinai neskoningas ir menkina natūralų rusvakasių
gražuolių patrauklumą. Rusinės nori, o lietuvaitės moka būti
gražios.
Iš išorės
ir iš vidaus tiek vienos, tiek kitos genties namai nesiskiria, gal
tik lietuvis kiek tvarkingesnis.
Pirkia
pušinė, dengta šiaudiniu stogu. Troba aprūkusi. Stalas, suolai,
krosnis, užkrosnis ir rankinės girnos – visa tai būtina vargšui
taip, kaip bajorui fortepijonas svetainėje. Štai ir visas mūsų
kaimiečio inventorius, nesvarbu, kiek jo šeimoje žmonių. Turto
atžvilgiu abi gentys vienodos – neturtingos.
Gerokai
skiriasi abiejų genčių valgiai ir gėrimai. Lietuvis mėgsta
riebiai: kiauliena ant jo stalo – būtinas pasigardžiavimas.
Valgo vereščaką – patiekalą iš avies smegenų ir veršienos,
kurį vadina „kiepša“. Prie
Vilniaus ne taip, o Lietuvos gilumoje mėgstamas šiupinys –
žirnių, dešros ir stambių miežinių kruopų valgis.
Rusinas mėgsta miltų patiekalus – košes, blynus, geria naminę girą, padarytą iš ruginių miltų arba iš laukinių obuolių. Ir mėgaujasi rusinas iki soties nelaiminga degtine. Lietuvis labiau mėgsta midų ir naminį alų, gardžiuojasi krupniku, t. y. degtine, pavirinta su kvapniomis šaknelėmis ir medumi.
Rusinas mėgsta miltų patiekalus – košes, blynus, geria naminę girą, padarytą iš ruginių miltų arba iš laukinių obuolių. Ir mėgaujasi rusinas iki soties nelaiminga degtine. Lietuvis labiau mėgsta midų ir naminį alų, gardžiuojasi krupniku, t. y. degtine, pavirinta su kvapniomis šaknelėmis ir medumi.
Palyginkime
dabar abiejų genčių protinį išsivystymą, nes apie išsimokslinimą
dar negali būti nė kalbos.
Lietuvis ne toks gabus kaip rusinas. Jis sunkiai išmoksta svetimas
kalbas ir niekuomet gerai jomis nekalba. Rusinas priešingai –
kalboms gabus. O šiame krašte, apie kurį šnekame, kalbama gryna
lenkų kalba. Lietuvis nemėgsta mokytis svetimų kalbų. O jei ir
kalba jomis, tai nenoriai. Rusinas gabesnis amatams, o lietuvis
geresnis žemdirbys ir šaulys.
Lietuvis
labiau mėgsta namus, rusinas – viešąjį, miestietišką,
išblaškantį gyvenimą, karčemas. Lietuvio dainelės liūdnos,
erotiškos (pačia tyriausia šio žodžio prasme) arba karo dainos,
kurias irgi labai mėgsta.
Rusinas
papuotavęs dažnai užtraukia dviprasmę dainelę, kurios kuklesnis
lietuvis nedrįstų pakartoti.
Kadangi
lietuvis daugiau būna namie, o ne viešumoj, tad jam būdinga
daugiau dorybių negu rusinui. Jis labiau myli savo žmoną ir
vaikus, mėgsta ir su malonumu augina vaismedžius ir gėles. Rusinas
dosnesnis, lietuvis šykštesnis ir žiūri į rytojų. Rusinas
atviras, lietuvis užsidaręs. Rusinas ūmus, bet greit pamiršta
įžeidimus. Lietuvis švelnus, bet kerštingas, sunkiai
atsileidžiantis. Svetimą turtą lietuvis gerbia labiau nei rusinas.
Šeimyninis
vyro ir žmonos gyvenimas gražesnis lietuvio nei rusino. Čia
daugiau abipusio prieraišumo.
Abiejų
genčių merginų elgesys nepriekaištingas. Ištekėjusi lietuvaitė
tampa namisėda, fanatiškai religinga ir
nedrąsi, visiškai atsidavusi vyrui ir vaikams. Rusinė drąsesnė
ir koketiška. Tapusi žmona, dažnai leidžia sau katekizme
padaryti išlygų. Padorus dvasininkas, įsigilinęs į abiejų
genčių papročius, garantuotų, kad lietuvaičių retkarčiais
padarytos klaidos pateisinamos susijaudinimu, o rusinių–
koketavimu ar materialiniais išskaičiavimais.
Lietuvis be
galo tiki kunigu. Rusinas prietaringesnis, tiki burtais, kerėjimais
ir likimu.
Įdomūs
abipusiai, nuo amžių viename kaime gyvenančių genčių, susietų
istorine praeitimi, santykiai.
Lietuvis
rusiną laiko esant mažiau moralų. Rusinas išjuokia lietuvį, kad
jis mažiau civilizuotas. Labai retai kur yra mišrių šeimų.
Rusinas noriai ima lietuvaitę, nors ir neturtingą, į žmonas.
Lietuviai vengia vesti rusines, kurios, jų supratimu, yra tinginės
ir išlaidžios. Kur motina lietuvė, rusino vaikai auklėjami
lietuviškai arba lenkiškai, nes lenkų kalba čia yra tarpininkė.
Mišriose šeimose vyras ir žmona, nemokėdami viens kito kalbos,
dažnai kalba lenkiškai. Tad jaunoji karta lenkėja ten, kur
Lietuvos Rusia ribojasi su tikrąja Lietuva.
Štai ir
visi duomenys apie žmonių papročius. Tiek genčių, tiek jų
atšakų išaugo gražioje mūsų žemelėje,
ir visas jas dera ištirti.
Władysław Syrokomla,
„Wycieczki po Litwie w
promieniach od Wilna“ (1857 m.)
vertė Kazimieras
Umbražiūnas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą