Lietuviai ir rusinai XIX a. kraštotyrininko akimis

Vakar skaitydamas XIX a. literato Vladislovo Sirokomlės (1823 – 1862 m.) knygelę „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ radau įdomų skirsnį, kuriame lietuviai lyginami su rusinais. Įdomių pastebėjimų yra, siūlau perskaityti. Pats Sirokomlė (tikrojo pavardė – Kondratavičius) rašė ir kalbėjo lenkiškai, tačiau tikriausiai buvo gudų kilmės. Taigi, lietuviai ir rusai XIX a. vidurio kraštotyrininko akimis. 

Rusinų ir lietuvių bruožai

Palyginsime abiejų tautų kūno sandaros, aprangos, valgių gaminimo, papročių, įpročių ir savitarpio santykių ypatumus. 

Lietuvis kaimietis yra aukštas, ilgakaklis, šviesiais ar kaštoniniais, bet ne tamsiais plaukais, mėlynakis, baltaveidis. Rusinas – vidutinio ūgio, plačiapetis, ilgakaklis ir storasprandis. Ūsai ir barzda tamsiai ar šviesiai geltoni, veidas tamsus, lyg įdegęs.

Lietuvaitei būdingas tas jaudinantis, įgimtas estetinis grožis, kurio neįmanoma nusakyti. Šių paprastų kaimo dukrų didelėse melsvose akyse tiek išraiškos ir (jei jums patinka) elegancijos, kad šį bruožą norisi priskirti prie išsiauklėjimo, tačiau aišku, jog mūsų kaimuose juo niekas nesirūpina. Rusinės šiurkštesnės, joms trūksta įgimto puošnumo, kurio stoką, ypač šventadieniais, kompensuoja drabužiais. 

Daug ką apie žmones pasako jų apranga. Joje slypi tėvų tradicijos, atsispindi liaudies santūrumas arba lengvabūdiškumas, prisirišimas prie šventų tėvų žemės tradicijų. 

Lietuvis dėvi ilgą, žemiau kelių apsiaustą, vadinamą sermėga (rudine), tokius pat kailinius, visuomet aptrauktus naminiu audeklu arba milu. Ant kaklo visada nešioja skarelę, deja, jau spalvotą, pirktinę. Rusino apsiaustas trumpesnis, rusiškai vadinamas jarmiaku, kailiniai niekuo neaptraukti, ant kaklo skarelės beveik niekuomet nesiriša. Marškinių sagutės blizgančios, ir tai laikoma elegancijos požymiu. 

Ilgi rusvi plaukai ir tokie pat ūsiukai teikia vyrui tikrąjį grožį. Deja, miesto kirpėjo žirklės jau suteikė galvai civilizuotą išvaizdą, mat rusinas kaimietis labiau už lietuvį linkęs prie naujovių. 

Lietuvaitėms labai tinka supintos kasos, papuoštos kaspinėliais ar gėlėmis, berankovės liemenės, iš priešakio suvarstytos raišteliais, balti lininiai sijonai. Puikiai atrodo ant jų kaklų medalikėliai, škaplieriai arba gintaro karoliai.

Rusinė su savo juoda ar tamsiai mėlyna nugaroje suklostyta palaidine, kuri papuošta daugybe žalvario sagų, atrodo puošnesnė. Ant jos galvos skarelė ar kepuraitė, papuošta didžiulėmis dirbtinėmis gėlėmis. Tačiau toks drabužis yra dirbtinai neskoningas ir menkina natūralų rusvakasių gražuolių patrauklumą. Rusinės nori, o lietuvaitės moka būti gražios. 

Iš išorės ir iš vidaus tiek vienos, tiek kitos genties namai nesiskiria, gal tik lietuvis kiek tvarkingesnis.

Pirkia pušinė, dengta šiaudiniu stogu. Troba aprūkusi. Stalas, suolai, krosnis, užkrosnis ir rankinės girnos – visa tai būtina vargšui taip, kaip bajorui fortepijonas svetainėje. Štai ir visas mūsų kaimiečio inventorius, nesvarbu, kiek jo šeimoje žmonių. Turto atžvilgiu abi gentys vienodos – neturtingos. 

Gerokai skiriasi abiejų genčių valgiai ir gėrimai. Lietuvis mėgsta riebiai: kiauliena ant jo stalo – būtinas pasigardžiavimas. Valgo vereščaką – patiekalą iš avies smegenų ir veršienos, kurį vadina „kiepša“. Prie Vilniaus ne taip, o Lietuvos gilumoje mėgstamas šiupinys – žirnių, dešros ir stambių miežinių kruopų valgis.

Rusinas mėgsta miltų patiekalus – košes, blynus, geria naminę girą, padarytą iš ruginių miltų arba iš laukinių obuolių. Ir mėgaujasi rusinas iki soties nelaiminga degtine. Lietuvis labiau mėgsta midų ir naminį alų, gardžiuojasi krupniku, t. y. degtine, pavirinta su kvapniomis šaknelėmis ir medumi. 

Palyginkime dabar abiejų genčių protinį išsivystymą, nes apie išsimokslinimą dar negali būti nė kalbos. Lietuvis ne toks gabus kaip rusinas. Jis sunkiai išmoksta svetimas kalbas ir niekuomet gerai jomis nekalba. Rusinas priešingai – kalboms gabus. O šiame krašte, apie kurį šnekame, kalbama gryna lenkų kalba. Lietuvis nemėgsta mokytis svetimų kalbų. O jei ir kalba jomis, tai nenoriai. Rusinas gabesnis amatams, o lietuvis geresnis žemdirbys ir šaulys. 

Lietuvis labiau mėgsta namus, rusinas – viešąjį, miestietišką, išblaškantį gyvenimą, karčemas. Lietuvio dainelės liūdnos, erotiškos (pačia tyriausia šio žodžio prasme) arba karo dainos, kurias irgi labai mėgsta.

Rusinas papuotavęs dažnai užtraukia dviprasmę dainelę, kurios kuklesnis lietuvis nedrįstų pakartoti.

Kadangi lietuvis daugiau būna namie, o ne viešumoj, tad jam būdinga daugiau dorybių negu rusinui. Jis labiau myli savo žmoną ir vaikus, mėgsta ir su malonumu augina vaismedžius ir gėles. Rusinas dosnesnis, lietuvis šykštesnis ir žiūri į rytojų. Rusinas atviras, lietuvis užsidaręs. Rusinas ūmus, bet greit pamiršta įžeidimus. Lietuvis švelnus, bet kerštingas, sunkiai atsileidžiantis. Svetimą turtą lietuvis gerbia labiau nei rusinas. 

Šeimyninis vyro ir žmonos gyvenimas gražesnis lietuvio nei rusino. Čia daugiau abipusio prieraišumo. 

Abiejų genčių merginų elgesys nepriekaištingas. Ištekėjusi lietuvaitė tampa namisėda, fanatiškai religinga ir nedrąsi, visiškai atsidavusi vyrui ir vaikams. Rusinė drąsesnė ir koketiška. Tapusi žmona, dažnai leidžia sau katekizme padaryti išlygų. Padorus dvasininkas, įsigilinęs į abiejų genčių papročius, garantuotų, kad lietuvaičių retkarčiais padarytos klaidos pateisinamos susijaudinimu, o rusinių– koketavimu ar materialiniais išskaičiavimais. 

Lietuvis be galo tiki kunigu. Rusinas prietaringesnis, tiki burtais, kerėjimais ir likimu. 

Įdomūs abipusiai, nuo amžių viename kaime gyvenančių genčių, susietų istorine praeitimi, santykiai.

Lietuvis rusiną laiko esant mažiau moralų. Rusinas išjuokia lietuvį, kad jis mažiau civilizuotas. Labai retai kur yra mišrių šeimų. Rusinas noriai ima lietuvaitę, nors ir neturtingą, į žmonas. Lietuviai vengia vesti rusines, kurios, jų supratimu, yra tinginės ir išlaidžios. Kur motina lietuvė, rusino vaikai auklėjami lietuviškai arba lenkiškai, nes lenkų kalba čia yra tarpininkė. Mišriose šeimose vyras ir žmona, nemokėdami viens kito kalbos, dažnai kalba lenkiškai. Tad jaunoji karta lenkėja ten, kur Lietuvos Rusia ribojasi su tikrąja Lietuva. 

Štai ir visi duomenys apie žmonių papročius. Tiek genčių, tiek jų atšakų išaugo gražioje mūsų žemelėje, ir visas jas dera ištirti. 

Władysław Syrokomla, 

„Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna“ (1857 m.) 

vertė Kazimieras Umbražiūnas