2015 m. kovo 4 d., trečiadienis

Riterių tyrnyras: ietis (1 dalis)

Pagrindinis riterio ginklas - ne kalavijas, o ietis. Ietimi buvo suduodamas pirmasis smūgis mūšyje, ietimi vadino ir riterio palydą - jo būrį. Būtent todėl ietis tapo pagrindiniu ginklu riterių turnyrų metu.
Lygiai kaip ir šarvai, ietis nuėjo ilgą evoliucijos kelią.

 Ankstyvoji viduramžių riterio ietis - tai paprastas kotas su smailiu antgaliu, tačiau XIII a. pradedamos naudoti ypatingos, „humanizuotos“ turnyrų ietys. Tokiu būdu atsirado du riterių iečių tipai - „karo“ ir „taikos“ ietis.Viena nuo kitos jos skyrėsi savo antgaliais.

„Karo ieties“ antgalis buvo smailus, o „taikos“ - dantytos karūnėlės formos. Toks antgalis vadintas koroneliu. Koronelis paskirstydavo ieties smūgio jėgą, todėl turnyruose sumažėjo mirtimi pasibaigiančių atvejų. 


Kotas

Ieties koto storis įvairiais amžiais skyrėsi. XII - XIII a. naudotos gana lengvos ietys, kurių skersmuo buvo ne didesnis nei 6.5 cm pačioje storiausioje vietoje (pavyzdžiui, įprasto kastuvo koto skersmuo - 4 cm).

Kronikose galima atrasti turnyrų aprašymų, kuriuose dalyvavo poeto bei politiko talentu pasižymėjęs riteris Ulrichas fon Lichtenšteinas (1200 - 1275 m.). Pasakojama, kad dvikovų metu kiekvienas iš jo ginklanešių rankose laikė po tris surištas ietis, kas reiškia, kad turnyruose jos lūždavo nuolat.


Jau XV a. gaminami nuo 5 iki 15 cm skersmens kotai (dažniausia - 9 - 10 cm), kurių ilgis siekė 3 - 3.7 m. Tokie kotai gaminti iš minkštesnės medienos, kai kurie jų tam, kad nesunkiai lūžtų, buvo rifliuoti ar netgi tuščiaviduriai. Paprastai kotus dažė heraldinėmis riterio spalvomis. Skirtingų rungčių metu buvo naudojamos įvairaus ilgio bei skersmens ietys su skirtingo tipo antgaliais. 
Rankos apsauga

Brandžiaisiais viduramžiais ta koto vieta, kur ranka gniauždavo ietį, būdavo apsaugoma skersmens pastorinimo pagalba.


Kartais tam tikslui tvirtinta metalinė apsauga su veltiniu paminkštinimu iš vidinės pusės. Ji buvo vadinama nodusu (nodus) arba vampleitu (wamplate).


Prieš jus iliustracijoje XVI a. ieties su nodusu pavyzdys. Jos - 4.25 m., noduso skersmuo - apie 30 cm.

Rankos apsaugos tipas priklausė nuo konkrečios dvikovos specifikos. Vienose jų naudotos ietys su 15 - 16 cm skersmens nodusu, kitose apsauga dengė beveik visą kario ranką iki pat peties.

Žinoma, tokią didžiulę ietį reikėjo ne tik išlaikyti rankoje, bet ir tinkamai valdyti turnyro metu, tad čia buvo pasitelkiamos mažos gudrybės.


Kablys iečiai

Kiek už ieties „rankenos“ tvirtinta grapa - sunkus metalinis žiedas, besiremianti į metalinį kablį dešinėje kirasos pusėje. Šis įrengimas neleisdavo iečiai nuslysti bei paskirstydavo smūgio jėgą po visą krūtinės šarvą.


XV a. ieties kablys tapo įprastu turnyrinių šarvų elementu, nors sakoma, kad panašūs kabliai atsirado dar XIV a. pradžioje. Iš pradžių kablį pamušdavo veltiniu, tačiau paskiau jiems pradėtos gaminti medinės ar švininės movos. Vidinė ieties žiedo pusė pasižymėjo nedideliais dantukais, kurie turėjo užtikrinti geresnį žiedo ir kablio sukibimą.

Specialūs turnyrui skirti šarvai pradeda formuotis tik XIV a. Iš pradžių ši tendencija ne taip krito į akis, kadangi turnyrui kiek sutvirtindavo karui skirtus šarvus.

Jeigu įdėmiai pažvelgtume į XIV a. kilmingos Prankhų giminės šalmą, tai matosi, kad kairioji jo pusė yra tvirtesnė, o tarpas akims – siauresnis.


Maždaug po pusės amžiaus pradėta rimčiau rūpintis riterio saugumu turnyro sąlygomis, o XV a. patys turnyrai jau vertinti kaip savotiški pramoginiai festivaliai.

Iš čia kilo ir šarvų skirstymas į kovinius bei turnyrinius. Tikrame mūšyje naudoti šarvai buvo kaldinami taip, kad kuo mažiau varžytų riterio judesius, o turnyriniai, - kad kuo labiau saugotų (net jei tam reikėtų paaukoti judrumą). Realioje kovoje turnyro šarvas buvo visiškai nepraktiškas, tačiau turnyre - pats tas. Vokietijoje toks šarvas vadintas stechzeug (nuo stechen – durti).


Per visą savo naudojimo laikotarpį štechcoigas kito. Skirtinguose kraštuose kovota kiek skirtingai, tad ir riterio apsaugos detalės kiek skyrėsi. Pavyzdžiui, Vokietijoje ietį prilaikė masyvus geležinis kablys, o štai lengvesnes turnyrų ietis naudojantys italai apsieidavo prie šarvų šono pritvirtinta odine „kišene“, per kurią ir buvo perveriama pati ietis.

XV a. pradžioje vokiškose žemėse išsivystė naujas raitos dvikovos tipas - renenas. Tai buvo savotiška raitų susidūrimų serija, kurioje suėjimai vykdavo iki tol kol vienas iš priešininkų nebūdavo išmušamas iš balno.


Reneno ietys paprastai būdavo lengvesnės už tas kurias naudojo kitose raitose dvikovose. Jos gamintos iš minkštesnės medienos, buvo apie 4 m. ilgio ir svėrė maždaug 14 kg. Tačiau ji turėjo smailų antgalį, kas turnyrų dalyviams tikriausiai pridėdavo adrenalino. Būtent renenas įtakojo naujų turnyro šarvų - rencoigo, atsiradimą, kurie savo forma priminė gotikinius XV a. šarvus. 


Kaip tanko bokštas

Ankstyvuosiuose turnyruose ietis buvo laikoma tik ranka, kai kada prispaudžiant ją prie šlaunies. Tačiau XII a. kartelė kiek pakelta. Pagrindine turnyro puošmena tapo tiesus triuškinamas smūgis ietimi, kuriame susijungia žirgo greitis ir masė.

Todėl ietis pradėta spausti po pažastimi, o pats raitelis priminti tanko bokštą su styrančia iš jo patranka. Jo tikslas buvo tinkamai nusitaikyti bei išlaikyti ietį smūgio metu.

Neretai vienu metu naudoti abu ieties laikymo būdai. Pavyzdžiui, XIII a. tarpusavio dvikovos metu Reinprechtas fon Murekas ir Ulrichas fon Lichtenšteinas savo ietis laikė skirtingai: vienas - po pažastimi, kitas - prispaudęs prie šlaunies.


 Ieties kalba

Nepamirškime, kad riterystės epocha - įvairiausių ceremonijų bei šlovingų poelgių laikotarpis. Pavyzdžiui, Ulrichas fon Lichtenšteinas reikalaudavo, kad jo nugalėti riteriai damų garbei lenktųsi į visas keturias pasaulio puses, o savo ietį į Lichtenšteino šarvus sulaužęs karys gaudavo aukso žiedą, kurį turėjo įteikti savo šeimai.

Pats turnyras - tai ištisas lobynas simbolikos tyrinėtojams, kuriame atsirado vietos ir iečiai. Pavyzdžiui, ant kario skydo pavaizduota ietis reiškė riterišką tarnystę bei kilnumą.

Būtent tasai kilnumas vertė savo priešininką išmušusį iš balno riterį tučtuojau numesti savo ginklą, sustoti ir pakelti į viršų dešinę ranką.


Be to, ietis buvo laikoma „garbės riterio“ - ypatingos turnyro figūros, atributu. „Garbės riterį“ iš žymių karių tarpo išrinkdavo damos ir turnyre jis nesikaudavo.

Bešalmis „garbės riteris“ turėdavo visą laiką jodinėti turnyro lauku ir rankose laikyti ilgą, balta juosta perrištą ietį. Tai buvo ypatingas simbolis, kurio pagalba „garbės riteris“ turėjo teisę sustabdyti ar net visiškai nutraukti dvikovą.

versta iš ludota.ru
vertė „Istorijos įdomybės