2015 m. kovo 1 d., sekmadienis

Basinetas: plieninis karo veidas (2 dalis)

Po 1330 metų basinetas aprūpinamas veido apsauga. Ji buvo trijų tipų ir apie kiekvieną jų papasakosime plačiau. Pradėkime nuo pačios neįprasčiausios – geležinio trikampio.
Šis kario veido apsaugos būdas buvo populiarus Vokietijoje bei Šiaurės Italijoje 1340 – 1370 m. Viršutinėje nuotraukoje tokio tipo veido apsauga matoma pas riterį antrajame plane. 

 Trikampis tvirtintas prie basineto kabliukų ar kniedžių pagalba ir virvutėmis pririšamas prie žiedinės kaklo apsaugos. Tam, kad būtų patogiau, iš vidinės pusės antnosis, lygiai kaip ir pats šalmas, kartais turėjo medžiaginį paminkštinimą.

Pats ankstyviausias visą veidą dengiančios apsaugos tipas – ovali metalinė plokštė su išpjovomis akims bei kvėpavimui. Štai, pavyzdžiui, žymus basinetas iš Šveicarijos Siono miesto:

 
Antveidis kaip tik tokio dydžio, kad pridengtų veidą, ir šalmo laikosi vertikalaus tvirtinimo pagalba. Mūsų laikais tokį šalmą su antveidžiu įprasta vadinti basinetu-klapvizierium (klappvisier). 


Vėliau antveidis pradėjo visiškai dengti veidą. Įdomu tai, kad jo forma laikui bėgant vis labiau išsišauna. Apsauga tvirtinta dviem būdais: viršuje, arba dviejų šarnyrų pagalba šonuose. Beje, nuo šarnyrų antveidį galima buvo nuimti, jei jis buvo nereikalingas, ar iškildavo būtinybė jį pakeisti.
Abu šie tvirtinimo būdai buvo žinomi vienu ir tuo pačiu metu, kadangi ant kai kurių išlikusių pavyzdžių aiškiai matosi, kad antveidžio tvirtinimo būdas kaitaliotas.
Beje, dėl smailios antveidžio formos mokslininkai praminė šį basinetą „kiaulės snukiu“ arba hundshugel'iu (vokiškai „šuns snukis“), nors viduramžių šarvuotės specialistas Klodas Bleras teigia, kad panašaus tipo šalmai tuomet vadinti tiesiog basinetais su antveidžiu.


Aukštas kūginės formos basinetas - „kiaulės snukis“ buvo labiausiai paplitusi basineto su antveidžiu forma, todėl neretai vadinta tarptautine.
Antveidis pasižymėjo dviem išpjovomis akims ir viena, ar keletu, išpjovų burnos lygyje. Kvėpavimo angos paprastai išdėstytos dešinėje pusėje, nors kai kada po kelias būdavo ir kairėje. Tai aiškinama tuo, kad priešininko ginklas paprastai smogdavo per kairę šalmo pusę.


Akių plyšiai „kiaulės snukyje“ labai siauri (apie 8 mm). Tai buvo daroma tyčia, kad kuo labiau apsaugoti akis. Kai kada į šias išpjovas buvo įstatomas metalinis tinklelis, nors tai ir blogino matomumą.
Beje, kai kurie vokiški „kiaulės snukiai“ pasižymi platesniais akių plyšiais. Galbūt tai buvo riteriška bravūra, o galbūt jų savininkai skundėsi bloga rega? Palyginkime šalmus su siaurais ir plačiais akių plyšiais:


Ir dar vienas niuansas: akių plyšių kraštai dažnai būdavo pakreipti į priekį, kas teikdavo jo nešiotojui gana aršią išvaizdą. Vienas iš tokį sprendimą aiškinančių argumentų - geresnis matomumas žvelgiant iš viršaus į apačią ar iš apačios į viršų.
Basinetai buvo paplitę visoje Vakarų Europos teritorijoje, tačiau juos kaldino tik stambiuose miestuose – Milane, Venecijoje.
Daugelis išlikusių basinetų su antveidžiais pagaminti arba Šiaurės Italijoje (Milane) arba Vokietijoje. Keletas jų tirti metalurgiškai. Paaiškėjo, kad jau pažįstamas mums šalmas iš Šveicarijos Siono miesto (apie 1350 m.) nukaldintas iš negrūdinto vokiško plieno.
XIV a., ištobulėjus metalo apdirbimo technologijoms plieno kokybė taip pat išaugo. Metalas pradėtas grūdinti iš pradžių Italijoje, o po to ir Vokietijoje.
Vienas iš pačių ankstyviausių grūdinto plieno basinetų datuojamas 1330 – 1340 metais ir šiuo metu saugomas viename Milano muziejų. 


  Sverdavo basinetai su antveidžiais paprastai nuo 1, 857 iki 2,89 kg. 


versta iš ludota.ru
vertė „Istorijos įdomybės“