Po 1330 metų
basinetas aprūpinamas veido apsauga. Ji buvo trijų tipų ir apie
kiekvieną jų papasakosime plačiau. Pradėkime nuo pačios
neįprasčiausios – geležinio trikampio.
Šis kario
veido apsaugos būdas buvo populiarus Vokietijoje bei Šiaurės
Italijoje 1340 – 1370 m. Viršutinėje nuotraukoje tokio tipo veido
apsauga matoma pas riterį antrajame plane.
Trikampis
tvirtintas prie basineto kabliukų ar kniedžių pagalba ir virvutėmis pririšamas prie žiedinės kaklo apsaugos. Tam, kad būtų
patogiau, iš vidinės pusės antnosis, lygiai kaip ir pats šalmas,
kartais turėjo medžiaginį paminkštinimą.
Pats
ankstyviausias visą veidą dengiančios apsaugos tipas – ovali
metalinė plokštė su išpjovomis akims bei kvėpavimui. Štai,
pavyzdžiui, žymus basinetas iš Šveicarijos Siono miesto:
Antveidis
kaip tik tokio dydžio, kad pridengtų veidą, ir šalmo laikosi
vertikalaus tvirtinimo pagalba. Mūsų laikais tokį šalmą su
antveidžiu įprasta vadinti basinetu-klapvizierium (klappvisier).
Vėliau
antveidis pradėjo visiškai dengti veidą. Įdomu tai, kad jo forma laikui bėgant
vis labiau išsišauna. Apsauga tvirtinta dviem būdais: viršuje,
arba dviejų šarnyrų pagalba šonuose. Beje, nuo šarnyrų antveidį
galima buvo nuimti, jei jis buvo nereikalingas, ar iškildavo būtinybė
jį pakeisti.
Abu šie
tvirtinimo būdai buvo žinomi vienu ir tuo pačiu metu, kadangi ant
kai kurių išlikusių pavyzdžių aiškiai matosi, kad antveidžio
tvirtinimo būdas kaitaliotas.
Beje, dėl
smailios antveidžio formos mokslininkai praminė šį basinetą
„kiaulės snukiu“ arba hundshugel'iu (vokiškai „šuns
snukis“), nors viduramžių šarvuotės specialistas Klodas Bleras
teigia, kad panašaus tipo šalmai tuomet vadinti tiesiog basinetais
su antveidžiu.
Aukštas
kūginės formos basinetas - „kiaulės snukis“ buvo labiausiai
paplitusi basineto su antveidžiu forma, todėl neretai vadinta
tarptautine.
Antveidis
pasižymėjo dviem išpjovomis akims ir viena, ar keletu, išpjovų
burnos lygyje. Kvėpavimo angos paprastai išdėstytos dešinėje
pusėje, nors kai kada po kelias būdavo ir kairėje. Tai aiškinama
tuo, kad priešininko ginklas paprastai smogdavo per kairę šalmo
pusę.
Akių
plyšiai „kiaulės snukyje“ labai siauri (apie 8 mm). Tai buvo daroma
tyčia, kad kuo labiau apsaugoti akis. Kai kada į šias išpjovas
buvo įstatomas metalinis tinklelis, nors tai ir blogino matomumą.
Beje, kai
kurie vokiški „kiaulės snukiai“ pasižymi platesniais akių
plyšiais. Galbūt tai buvo riteriška bravūra, o galbūt jų
savininkai skundėsi bloga rega? Palyginkime šalmus su siaurais ir
plačiais akių plyšiais:
Ir dar
vienas niuansas: akių plyšių kraštai dažnai būdavo pakreipti į
priekį, kas teikdavo jo nešiotojui gana aršią išvaizdą. Vienas
iš tokį sprendimą aiškinančių argumentų - geresnis matomumas
žvelgiant iš viršaus į apačią ar iš apačios į viršų.
Basinetai
buvo paplitę visoje Vakarų Europos teritorijoje, tačiau juos
kaldino tik stambiuose miestuose – Milane, Venecijoje.
Daugelis
išlikusių basinetų su antveidžiais pagaminti arba Šiaurės
Italijoje (Milane) arba Vokietijoje. Keletas jų tirti
metalurgiškai. Paaiškėjo, kad jau pažįstamas mums šalmas iš
Šveicarijos Siono miesto (apie 1350 m.) nukaldintas iš negrūdinto
vokiško plieno.
XIV a.,
ištobulėjus metalo apdirbimo technologijoms plieno kokybė taip pat
išaugo. Metalas pradėtas grūdinti iš pradžių Italijoje, o po to
ir Vokietijoje.
Vienas iš
pačių ankstyviausių grūdinto plieno basinetų datuojamas 1330 –
1340 metais ir šiuo metu saugomas viename Milano muziejų.
Sverdavo
basinetai su antveidžiais paprastai nuo 1, 857 iki 2,89 kg.
versta iš ludota.ru
vertė „Istorijos
įdomybės“
