Žirgo šarvas metalinių plokščių epochoje

Jei sutiktume, kad raitas viduramžių riteris - tai tankas, tai raitelio žirgo šarvai - to tanko šarvas.

Naudojo juos toli gražu ne visi. Visgi, pirmiausia buvo stengiamasi apsaugoti raitelį, tačiau jei leidžia finansai, galima pridengti ir jo žirgą. Bet kadangi žirgo dydis reikalavo didžiulio metalo kiekio (o tai reiškia - nemažų piniginių išlaidų), dažniausiai jį apsaugodavo iš priekio.

Iš vienos pusės - tai buvo brangus malonumas, tačiau iš kitos - kovai paruoštas gyvūnas irgi kainavo gerą pinigą, tad apsaugoti jį šarvais apsimokėjo labiau nei prarasti kruvinoje kovoje.

Žirgo šarvas buvo vadinamas bardu. Kaip ir riterio šarvus, bardą sudarė kelios pagrindinės dalys:

šanfronas (snukio apsauga), kritnetas (kaklo apsauga), peitralis (krūtinės apsauga), kruperis (pasturgalio apsauga), flanšardas (šonų apsauga).

Kiek toks šarvas apsunkindavo žirgą? Palyginkime procentais su riterio šarvais.

Pavyzdžiui, tegul žirgas sveria 500 kg, o žmogus - 80. XV a. 

Bavarijos Landshuto mieste pagamintas žirgo šarvas svėrė 30.1 kg (vidutiniškai jie svėrė nuo 30 iki 45 kg). Jeigu 1% žirgo svorio yra 5 kg, tai šarvai sveria 6-9% bendro žirgo svorio. Plius raitelis - tai maždaug 16% žirgo svorio.

Taigi, ant savęs žirgas nešė apie ketvirtadalį savo paties svorio. Raitelio šarvas buvo santykinai sunkesnis, tačiau riteris sėdėdavo balne, tuo tarpu žirgas turėjo šuoliuoti pirmyn.

Pasiremkime skaičiais.

XV a. raitelio šarvai svėrė nuo 24 iki 32 kg. Kalbame būtent apie kovai, o ne turnyrui skirtus šarvus.

Jei 0.8 kg = 1% raitelio svorio, tai 8 kg = 10%. Jei šarvai sverdavo 24-32 kg, tai yra nuo 30 iki 40% žmogaus svorio.

Kaip pavyzdį galima pateikti 1475-1485 metais pietinėje Vokietijoje pagamintas šarvines plokštes. Kaip matome, jos dengia žmogų nuo galvos iki kojų, o jų svoris 27 kg. Jei karys po plokštėmis vilkėdavo dar ir žiedmarškę, bendras jo šarvų svoris padidėdavo dar septyniais kilogramais.

Parastai žirgo šarvas nebuvo storesnis už raitelio šarvą; jo storis sudarė apie pusantro milimetro.

Tie 1.5 mm beveik per visą žirgo kūną sudarė apie 30 kg svorį. Kaldinti storesnį šarvą reiškė užkrauti gyvūnui papildomą svorį.

Sachsen – Koburgo hercogo Johano Ernsto žirgo šarvai.

Meistras - Kiuncas Lohneris, pagaminta apie 1548 m. Niurnberge.  

Ant žirgo krūtinę saugančio šarvo dažnai puikavosi du pusapvaliai umbai, kurie buvo ypač populiarūs XVI a.

XV a. pradžioje žirgai būdavo apsaugomi žiedinėmis ar kimštinėmis gūniomis. Kai kada jas sustiprindavo metaliniais antkakčiais ar stora oda.

Vėliau atsirado metalinės žirgo krūtinės apsaugos ir brigantinos tipo gūnios. Tai reiškia, kad vidinė gūnios pusė buvo stiprinama metalinėmis plokštėmis, o iš išorės matėsi tik kniedės.

Visi šie eksperimentai tęsėsi iki maždaug XV a. vidurio. Būtent tada sunkiojoje kavalerijoje pradedami naudoti plokštiniai žirgų šarvai, kurie buvo populiarūs bemaž pusantro amžiaus.

Itališki XVI a. pabaigos šarvai. Priklausė grafams Kopaltams. Beje, nuo XVI a. pabaigos į metalinių plokščių šarvus žirgai įvelkami buvo vis rečiau.  

Šioje nuotraukoje įamžintas šarvas padengtas vešlią augmeniją vaizduojančiu ornamentu, mitinių būtybių bei biblinių personažų atvaizdais.

Žvelgdami į pastarąjį šarvą galima pastebėti Dovydą ir Galijotą, o taip legendinį Marką Kurcijų, kuris paaukojo save vardan Romos klestėjimo. Greičiausiai šie žirgo šarvai buvo pagaminti šiaurinės Italijos mieste Brescijoje, kuri laikoma viena iš Italijos šarvakalystės sostinių (po Milano).

versta iš ludota.ru

vertė „Istorijos įdomybės“