Jei sutiktume, kad raitas viduramžių
riteris - tai tankas, tai raitelio žirgo šarvai - to tanko šarvas.
Naudojo juos toli gražu ne visi.
Visgi, pirmiausia buvo stengiamasi apsaugoti raitelį, tačiau jei
leidžia finansai, galima pridengti ir jo žirgą. Bet kadangi žirgo
dydis reikalavo didžiulio metalo kiekio (o tai reiškia - nemažų
piniginių išlaidų), dažniausiai jį apsaugodavo iš priekio.
Iš vienos pusės - tai buvo brangus
malonumas, tačiau iš kitos - kovai paruoštas gyvūnas irgi kainavo
gerą pinigą, tad apsaugoti jį šarvais apsimokėjo labiau nei
prarasti kruvinoje kovoje.
Žirgo šarvas buvo vadinamas bardu.
Kaip ir riterio šarvus, bardą sudarė kelios pagrindinės dalys:
šanfronas (snukio apsauga), kritnetas
(kaklo apsauga), peitralis (krūtinės apsauga), kruperis
(pasturgalio apsauga), flanšardas (šonų apsauga).
Kiek toks šarvas apsunkindavo žirgą? Palyginkime procentais su riterio šarvais.
Pavyzdžiui, tegul žirgas sveria 500
kg, o žmogus - 80. XV a.
Bavarijos Landshuto mieste pagamintas žirgo
šarvas svėrė 30.1 kg (vidutiniškai jie svėrė nuo 30 iki 45 kg).
Jeigu 1% žirgo svorio yra 5 kg, tai šarvai sveria 6-9% bendro žirgo
svorio. Plius raitelis - tai maždaug 16% žirgo svorio.
Taigi, ant savęs žirgas nešė apie
ketvirtadalį savo paties svorio. Raitelio šarvas buvo santykinai
sunkesnis, tačiau riteris sėdėdavo balne, tuo tarpu žirgas turėjo
šuoliuoti pirmyn.
Pasiremkime skaičiais.
XV a. raitelio šarvai svėrė nuo 24
iki 32 kg. Kalbame būtent apie kovai, o ne turnyrui skirtus šarvus.
Jei 0.8 kg = 1% raitelio svorio, tai 8
kg = 10%. Jei šarvai sverdavo 24-32 kg, tai yra nuo 30 iki 40%
žmogaus svorio.
Kaip pavyzdį galima pateikti 1475-1485
metais pietinėje Vokietijoje pagamintas šarvines plokštes. Kaip
matome, jos dengia žmogų nuo galvos iki kojų, o jų svoris 27 kg.
Jei karys po plokštėmis vilkėdavo dar ir žiedmarškę, bendras jo
šarvų svoris padidėdavo dar septyniais kilogramais.
Parastai žirgo šarvas nebuvo
storesnis už raitelio šarvą; jo storis sudarė apie pusantro
milimetro.
Tie 1.5 mm beveik per visą žirgo kūną
sudarė apie 30 kg svorį. Kaldinti storesnį šarvą reiškė
užkrauti gyvūnui papildomą svorį.
Sachsen – Koburgo hercogo Johano
Ernsto žirgo šarvai.
Meistras - Kiuncas Lohneris, pagaminta
apie 1548 m. Niurnberge.
Ant žirgo krūtinę saugančio šarvo
dažnai puikavosi du pusapvaliai umbai, kurie buvo ypač populiarūs
XVI a.
XV a. pradžioje žirgai būdavo
apsaugomi žiedinėmis ar kimštinėmis gūniomis. Kai kada jas
sustiprindavo metaliniais antkakčiais ar stora oda.
Vėliau atsirado metalinės žirgo
krūtinės apsaugos ir brigantinos tipo gūnios. Tai reiškia, kad
vidinė gūnios pusė buvo stiprinama metalinėmis plokštėmis, o iš
išorės matėsi tik kniedės.
Visi šie eksperimentai tęsėsi iki
maždaug XV a. vidurio. Būtent tada sunkiojoje kavalerijoje
pradedami naudoti plokštiniai žirgų šarvai, kurie buvo populiarūs
bemaž pusantro amžiaus.
Itališki XVI a. pabaigos šarvai.
Priklausė grafams Kopaltams. Beje, nuo XVI a. pabaigos į metalinių
plokščių šarvus žirgai įvelkami buvo vis rečiau.
Šioje nuotraukoje įamžintas šarvas
padengtas vešlią augmeniją vaizduojančiu ornamentu, mitinių
būtybių bei biblinių personažų atvaizdais.
Žvelgdami į pastarąjį šarvą
galima pastebėti Dovydą ir Galijotą, o taip legendinį Marką
Kurcijų, kuris paaukojo save vardan Romos klestėjimo. Greičiausiai
šie žirgo šarvai buvo pagaminti šiaurinės Italijos mieste
Brescijoje, kuri laikoma viena iš Italijos šarvakalystės sostinių
(po Milano).
versta iš ludota.ru
vertė „Istorijos
įdomybės“
