2015 m. sausio 20 d., antradienis

Trikampės ir dvikampės XVII-XVIII a. kepurės

Pirmoje XVII a. pusėje Vakarų Europos kariuomenėse buvo paplitusios plačiakraštės skrybėlės. Tačiau platūs kraštai trikdė karių matomumą bei sudarė nepatogumų nešant ant peties sunkų ginklą, pavyzdžiui, muškietą. Tad platūs kraštai pradėti lenkti į viršų, o po to sutvirtinti tarpusavyje. Taip gimė visiškai naujas trikampės kepurės (tricorne) fasonas. Pirmiausia jos paplito Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV-ojo kariuomenėje.

Aukštuomenės tarpe trikampės kepurės paprastai puoštos plunksnomis bei įvairiaspalvėmis dekoratyvinėmis juostelėmis, siuvinėtos brangiais siūlais.
Iš pradžių tricorne nešiojo kariai, tačiau vėliau ji paplito ir tarp civilių. Kai trikampis galvos apdangalas nesipuikavo ant galvos, nešiojamas jis buvo paprastai po pažastim. To meto etiketas neleido užėjus į patalpą palikti savo kepurės kur nors rūbinėje. Beje, tais laikais sveikinantis ar kitaip reiškiant pagarbą buvo įprasta keistai mojuoti trikornu, ką tikriausiai daugelis iš mūsų matė istoriniuose filmuose. Ne veltui trikampė kepurė tapo vienu iš taip vadinamo „galantiškumo amžiaus“ (maždaug 1715 – 1770 m.) simbolių. Netrukus atsiranda ir mažesni, moterims skirti trikornai.



Šiaip ar taip trikampė skrybėlė, kad ir patogesnė už plačiakraštę, buvo vistiek gana didelė, tad maždaug XVIII a. pabaigoje ją išstumia dar labiau supaprastintas variantas – dvikampė (bicorne), kuri kaip paradinės karininkų uniformos elementas kai kuriose Europos šalyse išliko iki pat Pirmojo pasaulinio karo.


Mūsų laikais senovines trikampes ir dvikampes kepures dažniausiai galima pamatyti teatralizuotose vaidinimuose, iškilmingomis progomis jas, kaip duoklę tradicijai, nešioja ir kai kurių garbingų istorinių pareigybių atstovai (pavyzdžiui, Britanijos lordai, miestų merai ir tt.).