Pirmoje XVII a. pusėje Vakarų Europos
kariuomenėse buvo paplitusios plačiakraštės skrybėlės. Tačiau
platūs kraštai trikdė karių matomumą bei sudarė nepatogumų
nešant ant peties sunkų ginklą, pavyzdžiui, muškietą. Tad
platūs kraštai pradėti lenkti į viršų, o po to sutvirtinti
tarpusavyje. Taip gimė visiškai naujas trikampės kepurės
(tricorne) fasonas. Pirmiausia jos paplito Prancūzijos karaliaus
Liudviko XIV-ojo kariuomenėje.
Aukštuomenės tarpe trikampės kepurės
paprastai puoštos plunksnomis bei įvairiaspalvėmis dekoratyvinėmis
juostelėmis, siuvinėtos brangiais siūlais.
Iš pradžių tricorne nešiojo
kariai, tačiau vėliau ji paplito ir tarp civilių. Kai trikampis
galvos apdangalas nesipuikavo ant galvos, nešiojamas jis buvo
paprastai po pažastim. To meto etiketas neleido užėjus į patalpą
palikti savo kepurės kur nors rūbinėje. Beje, tais laikais
sveikinantis ar kitaip reiškiant pagarbą buvo įprasta keistai
mojuoti trikornu, ką tikriausiai daugelis iš mūsų matė
istoriniuose filmuose. Ne veltui trikampė kepurė tapo vienu iš
taip vadinamo „galantiškumo amžiaus“ (maždaug 1715 – 1770
m.) simbolių. Netrukus atsiranda ir mažesni, moterims skirti
trikornai.
Šiaip ar taip trikampė skrybėlė,
kad ir patogesnė už plačiakraštę, buvo vistiek gana didelė, tad
maždaug XVIII a. pabaigoje ją išstumia dar labiau supaprastintas
variantas – dvikampė (bicorne), kuri kaip paradinės karininkų
uniformos elementas kai kuriose Europos šalyse išliko iki pat
Pirmojo pasaulinio karo.
Mūsų laikais senovines trikampes ir
dvikampes kepures dažniausiai galima pamatyti teatralizuotose
vaidinimuose, iškilmingomis progomis jas, kaip duoklę tradicijai,
nešioja ir kai kurių garbingų istorinių pareigybių atstovai
(pavyzdžiui, Britanijos lordai, miestų merai ir tt.).
