Sovietų "budionovka"

Vadinamoji „budionovka“ daugeliui pažįstama kaip neatsiejamas bolševikų kurtos Raudonosios armijos simbolis.

Iškart po revoliucijos kuriant ginkluotąsias sovietų pajėgas, užsibrėžta sukurti visiškai naują karių uniformą, kuo mažiau primenančią carinių laikų uniformas. Taip 1918 metais sukurta, o dar po metų oficialiai patvirtinta „budionovka“ - į viršų smailėjančius senovinius šalmus primanantis galvos apdangalas, kuris dėl to paties panašumo iš pradžių praminta „bogatyrka“ (rus. bogatyr – senovės karžygys, didvyris).

Tiesa, būta tvirtinimų, kad „budionovkos“ tipo kariškos kepurės sukurtos paskutiniaisiais carinės valdžios metais, tačiau tikriausia tai tėra mitas: ant visų su „budionovka“ susijusių dokumentų figūruoja būtent bolševikų partijos lyderių parašai.

Tačiau kodėl „budionovka“ buvo susieta su žymaus sovietų kavalerijos maršalo Semiono Budiono pavarde? Galima sakyti - atsitiktinai. Raudonarmiečiai dažnai pramindavo naująją kepurę savo tiesioginių vardų pavardėmis, o kadangi jų tarpe dėl savo impozantiškos išvaizdos bei žygių išsiskyrė būtent ūsuotasis Budionas, kepurei visuotinai prilipo „budionovkos“ pavadinimas.

Siuvama „budionovka“ buvo iš storo audeklo ir turėjo vatos pamušalą. Žiemą jos kraštai galėjo būti nuleidžiami ir susegami po smakru.

Pagrindinis skiriamasis „budionovko“ ženklas – didelė prisiuvama penkiakampė žvaigždė, spalva kurios priklausė nuo kariuomenės rūšies (vėliau atsirado metalinės prisegamos žvaigždės).

Nuo 1922 metų pradėtos siūti vasarinės plonesnės medžiagos „budionovkos“, tačiau netrukus vasarinio varianto atsisakyta.

Savito bolševikų kariuomenės galvos apdangalo istorija pasibaigė maždaug 1940-ųjų pradžioje. Žiemos karas su suomiais parodė, kad nuo stipresnio šalčio kepurė praktiškai nesaugo, tad nuo to laiko oficialus Raudonosios armijos žieminės kepurės statusas perėjo kailinei kepurei - „ušankei“. Dar vienas „budionovkos“ trūkumas – gana aukštai išsikišęs viršugalvio „smaigalys“, kuris, nors ir buvo sumažintas naujesnio pavyzdžio modeliuose, vistiek darė karį gana pastebimu iš toli. Be to, tuo metu „budionovka“ ganėtinai moraliai paseno ir priminė veikiau pilietinio karo metus nei vis geriau besiginkluojančią naująją sovietų kariuomenę.

Palaipsniui kavaleristo Budiono vardu pramintos kepurės dingo, tačiau jos įvaizdis buvo taip stipriai suaugęs su „darbininkų ir valstiečių armijos“ įvaizdžiu, kad, pavyzdžiui, nacių propaganda, „sovietų barbarus“ dar ilgai vaizdavo būtent su „budionovkomis“ ant galvų.

Sovietinė simboliką šiame įraše demonstruojama išimtinai pažintiniais tikslais.