Mūsų
laikais skolininkus dažnai metų metus tampo antstoliai, o štai
seniau daugelyje Europos šalių egzistavo vadinamieji skolininkų
kalėjimai. Pasibaigus visiems skolos grąžinimo terminams
kreditorius galėjo pareikalauti uždaryti skolininką į kalėjimą
ir laikyti iki tol kol kas nors sumokės jo skolas. Taigi, kalinčiam
belikdavo tikėtis, kad skolą už jį atlygins šeima, giminės,
draugai, ar kokie kiti suinteresuoti asmenys.
Jeigu tokių
nebuvo, skolininko likimas praktiškai visiškai priklausydavo nuo
skolintojo valios. Skolintojas galėjo suteikti kalinčiajam kažkokį
darbą (iki kol atidirbs) arba tiesiog palikdavo jį sėdėti
kalėjime visiškai neapibrėžtą laiką. Seniau kartu su skolininku
leisdavo laikyti kalėjime ir jo šeimą (senuoju papročių vyras ir
jo šeima būdavo laikomi tarsi vienu vienetu), tačiau vėliau tokia
„įkaitų“ praktika pradėta drausti.
„Skolininkų
bokštas“ Niurnberge
Beje,
skolininko padėtis nuo valstybės suimtų nusikaltėlių visgi
skyrėsi tuo, kad jo kalinimu buvo suinteresuotas tik kreditorius.
Tai yra, jei kreditorius išreikšdavo pageidavimą paleisti kalinį
net nesumokėjus skolos, valstybė tam neprieštaraudavo. Savaime
suprantama, kad ant kreditoriaus pečių gulė ir kalinio išlaikymas
(vieta kalėjime, maistas, ir tt.). Kreditorius negalėjo nei mušti,
nei kitaip žaloti kalinio. Skolininkų kalėjimai pradėti naikinti
XIX a.
XVIII –
XIX a. veikęs skolininkų kalėjimas JAV
