Šis tas apie skolininkų kalėjimus

Mūsų laikais skolininkus dažnai metų metus tampo antstoliai, o štai seniau daugelyje Europos šalių egzistavo vadinamieji skolininkų kalėjimai. Pasibaigus visiems skolos grąžinimo terminams kreditorius galėjo pareikalauti uždaryti skolininką į kalėjimą ir laikyti iki tol kol kas nors sumokės jo skolas. Taigi, kalinčiam belikdavo tikėtis, kad skolą už jį atlygins šeima, giminės, draugai, ar kokie kiti suinteresuoti asmenys.

Jeigu tokių nebuvo, skolininko likimas praktiškai visiškai priklausydavo nuo skolintojo valios. Skolintojas galėjo suteikti kalinčiajam kažkokį darbą (iki kol atidirbs) arba tiesiog palikdavo jį sėdėti kalėjime visiškai neapibrėžtą laiką. Seniau kartu su skolininku leisdavo laikyti kalėjime ir jo šeimą (senuoju papročių vyras ir jo šeima būdavo laikomi tarsi vienu vienetu), tačiau vėliau tokia „įkaitų“ praktika pradėta drausti.

„Skolininkų bokštas“ Niurnberge

Beje, skolininko padėtis nuo valstybės suimtų nusikaltėlių visgi skyrėsi tuo, kad jo kalinimu buvo suinteresuotas tik kreditorius. Tai yra, jei kreditorius išreikšdavo pageidavimą paleisti kalinį net nesumokėjus skolos, valstybė tam neprieštaraudavo. Savaime suprantama, kad ant kreditoriaus pečių gulė ir kalinio išlaikymas (vieta kalėjime, maistas, ir tt.). Kreditorius negalėjo nei mušti, nei kitaip žaloti kalinio. Skolininkų kalėjimai pradėti naikinti XIX a.  

XVIII – XIX a. veikęs skolininkų kalėjimas JAV