Tai, kad didžioji lietuviškos LDK
diduomenės dalis sulenkėjo mums yra žinoma, tačiau tikrai ne
kiekvienas girdėjęs, kad kadaise Anglijoje anglų (o
tiksliau-anglosaksų) kalba buvo tapusi antrarūše „prasčiokų“
kalba.
1066 metais į Angliją įsiveržia
normanai - šiaurinėje dabartinės Prancūzijos dalyje
(Normandijoje) gyvenę skandinavų kilmės kariai, kurie jau tuo metu
buvo visiškai suprancūzėję.
Legendiniame Hastingso mūšyje
anglosaksus sumušę normanai šalyje įtvirtina savo valdymo
sistemą. Ir nors į Britaniją persikėlusių normanų buvo
palyginti nedaug (manoma, ne daugiau kaip 30 000, kas tesudarė tik
apie 2% visų šalies gyventojų), senąją anglosaksų aukštuomenę
beveik visuose religinės bei pasaulietinės valdžios postuose
pakeitė normanų diduomenė.
XIII a. anglų kronikininkas Robertas
iš Glosterio apie tai rašė:
„Taip Anglija atsidūrė normanų
valdžioje. Ir normanai nemokėjo kalbėti jokia kita kalba, išskyrus
savąją. Ir kalbėjo jie prancūziškai kaip savo tėvynėje, ir
taip mokė savo vaikus. Taigi, kilmingi mūsų šalies žmonės,
kurie nuo jų (normanų – mano past.) kilo, laikosi tos iš savo
tėvynės atsivežtos kalbos. Nes jei žmogus nemoka prancūziškai,
tai aplinkiniai apie jį žemos nuomonės. Aš manau, kad nėra
pasaulyje šalies išskyrus Angliją, kur taip nesilaikoma
prigimtinės krašto kalbos“.
Ir iš tiesų, būtent prancūzų kaba,
o tiksliau - normaniškoji prancūzų kalbos tarmė tapo savotiška
valstybine kalba: ji naudota Anglijos aukštuomenės tarpe,
teismuose, iki tam tikro laiko ja buvo rašomi visi viduramžių
epochos dokumentai. Į anglosaksų kalbą bei tradicijas normanai
žvelgė iš aukšto, kaip į kažką nekilmingo, prasčiokiško,
nors būtent ta „mužikų“ kalba kalbėjo didžioji Anglijos
gyventojų dalis. Savo statusą anglų kalba pradėjo pamažu atgauti
prabėgus keliems amžiams po normanų įsiveržimo, tačiau tai jau
kita tema.
