2015 m. sausio 25 d., sekmadienis

Kodėl Anglijos diduomenė kalbėjo prancūziškai?

Tai, kad didžioji lietuviškos LDK diduomenės dalis sulenkėjo mums yra žinoma, tačiau tikrai ne kiekvienas girdėjęs, kad kadaise Anglijoje anglų (o tiksliau-anglosaksų) kalba buvo tapusi antrarūše „prasčiokų“ kalba.
1066 metais į Angliją įsiveržia normanai - šiaurinėje dabartinės Prancūzijos dalyje (Normandijoje) gyvenę skandinavų kilmės kariai, kurie jau tuo metu buvo visiškai suprancūzėję.

Legendiniame Hastingso mūšyje anglosaksus sumušę normanai šalyje įtvirtina savo valdymo sistemą. Ir nors į Britaniją persikėlusių normanų buvo palyginti nedaug (manoma, ne daugiau kaip 30 000, kas tesudarė tik apie 2% visų šalies gyventojų), senąją anglosaksų aukštuomenę beveik visuose religinės bei pasaulietinės valdžios postuose pakeitė normanų diduomenė.

XIII a. anglų kronikininkas Robertas iš Glosterio apie tai rašė:

„Taip Anglija atsidūrė normanų valdžioje. Ir normanai nemokėjo kalbėti jokia kita kalba, išskyrus savąją. Ir kalbėjo jie prancūziškai kaip savo tėvynėje, ir taip mokė savo vaikus. Taigi, kilmingi mūsų šalies žmonės, kurie nuo jų (normanų – mano past.) kilo, laikosi tos iš savo tėvynės atsivežtos kalbos. Nes jei žmogus nemoka prancūziškai, tai aplinkiniai apie jį žemos nuomonės. Aš manau, kad nėra pasaulyje šalies išskyrus Angliją, kur taip nesilaikoma prigimtinės krašto kalbos“.

Ir iš tiesų, būtent prancūzų kaba, o tiksliau - normaniškoji prancūzų kalbos tarmė tapo savotiška valstybine kalba: ji naudota Anglijos aukštuomenės tarpe, teismuose, iki tam tikro laiko ja buvo rašomi visi viduramžių epochos dokumentai. Į anglosaksų kalbą bei tradicijas normanai žvelgė iš aukšto, kaip į kažką nekilmingo, prasčiokiško, nors būtent ta „mužikų“ kalba kalbėjo didžioji Anglijos gyventojų dalis. Savo statusą anglų kalba pradėjo pamažu atgauti prabėgus keliems amžiams po normanų įsiveržimo, tačiau tai jau kita tema.