Iš kur kilo paprotys susidaužti geriant?

Pirmiausia pasakysiu, kad tai tik (ne mano) nuomonė, o ne šimtaprocentinis tvirtinimas, tačiau paprotį geriant daužtis bokalais ar stikliukais žino visi.

Nežinoma tik jo kilmė, nors paplitęs jis taip plačiai ir taip nuo seno, kad primena kažkokį mįslingą ritualą apie kurio prasmę dažnas retai tesusimąsto.

Pagal logiškiausią versiją, šis paprotys išsirutuliojo iš senovinių kolektyvinio gėrimo papročių, kuomet brangi šeimininko taurė ar gėrimo ragas būdavo leidžiamas ratu. Tuo namų galva tarytum parodydavo visišką pasitikėjimą kviestais svečiais bei savo vaišingumą, o kiekvienas, lūpomis prisilietęs prie jo indo, savo ruožtu pagerbdavo šeimininką. Taigi, šiuolaikinis daužimasis bokalais linkint kitam sveikatos gali būti gana suprimityvintas senojo papročio atgarsis; besidauždami sklidinais indais tarytum atkartojame taurės ratą bei apsikeitimą gerais ketinimais. Nereikia pamiršti ir itin archajiško tikėjimo taip vadinama „supanašėjimo magija“ per prisilietimą: taukšt, ir tarsi geriame iš vieno indo.

Tiesa, pasitaiko tvirtinimų, kad taurės leidimas ratu turėjo ir praktiškesnę funkciją: buvo savotiškas apsisaugojimas nuo nunuodijimų. Kas gi pils nuodų, jei teks kartu gerti? Iš kitos pusės, atėjusio į svečius žmogaus nunuodijimas vaišintojo namuose, pamynus visus neliečiamus svetingumo papročius, buvo laikomas didžiausia negarbe, nors, tiesą sakant, praktikuotas ir senovėje.

Žinomas buvo senutėje Europoje ir gėrimų suliejimo paprotys, kuomet svečiai įliedavo vienas kitam į taures vyno iš savosios taurės. Tai taipogi buvo laikoma simboliniu dvasinės bendrystės įtvirtinimo aktu, kuris vėliau suprimityvėjo iki paprasto susidaužimo stikliukais. Iš čia kai kurių alingų kraštų tradicija stipriai susidaužti bokalais, kad pašokęs gėrimas „persimaišytų bei suvienytų“.

Žinoma, visa tai tik hipotezės. Vienareikšmiškai paaiškinti susidaužimo papročio kilmę gana sudėtinga. Guodžia bent tai, kad jis tikrai nekilo iš pakrūmės pijokų tradicijos, ir jau vien tai yra neblogai.