Pirmiausia pasakysiu, kad tai tik (ne
mano) nuomonė, o ne šimtaprocentinis tvirtinimas, tačiau paprotį
geriant daužtis bokalais ar stikliukais žino visi.
Nežinoma tik jo kilmė, nors paplitęs
jis taip plačiai ir taip nuo seno, kad primena kažkokį mįslingą
ritualą apie kurio prasmę dažnas retai tesusimąsto.
Pagal logiškiausią versiją, šis
paprotys išsirutuliojo iš senovinių kolektyvinio gėrimo papročių,
kuomet brangi šeimininko taurė ar gėrimo ragas būdavo leidžiamas
ratu. Tuo namų galva tarytum parodydavo visišką pasitikėjimą
kviestais svečiais bei savo vaišingumą, o kiekvienas, lūpomis
prisilietęs prie jo indo, savo ruožtu pagerbdavo šeimininką.
Taigi, šiuolaikinis daužimasis bokalais linkint kitam sveikatos
gali būti gana suprimityvintas senojo papročio atgarsis;
besidauždami sklidinais indais tarytum atkartojame taurės ratą bei
apsikeitimą gerais ketinimais. Nereikia pamiršti ir itin archajiško
tikėjimo taip vadinama „supanašėjimo magija“ per prisilietimą:
taukšt, ir tarsi geriame iš vieno indo.
Tiesa, pasitaiko tvirtinimų, kad
taurės leidimas ratu turėjo ir praktiškesnę funkciją: buvo
savotiškas apsisaugojimas nuo nunuodijimų. Kas gi pils nuodų, jei
teks kartu gerti? Iš kitos pusės, atėjusio į svečius žmogaus
nunuodijimas vaišintojo namuose, pamynus visus neliečiamus
svetingumo papročius, buvo laikomas didžiausia negarbe, nors, tiesą
sakant, praktikuotas ir senovėje.
Žinomas buvo senutėje Europoje ir
gėrimų suliejimo paprotys, kuomet svečiai įliedavo vienas kitam į
taures vyno iš savosios taurės. Tai taipogi buvo laikoma simboliniu
dvasinės bendrystės įtvirtinimo aktu, kuris vėliau suprimityvėjo
iki paprasto susidaužimo stikliukais. Iš čia kai kurių alingų
kraštų tradicija stipriai susidaužti bokalais, kad pašokęs
gėrimas „persimaišytų bei suvienytų“.
Žinoma, visa tai tik hipotezės.
Vienareikšmiškai paaiškinti susidaužimo papročio kilmę gana
sudėtinga. Guodžia bent tai, kad jis tikrai nekilo iš pakrūmės
pijokų tradicijos, ir jau vien tai yra neblogai.
