XIV ir XV a. pradžioje
populiariausiomis kario galvos apsaugomis buvo geležinė kepurė –
šapelis (pr. Chapel de fer) ir basinetas (bassinet arba bascinet).
Vakarų Europoje basinetas buvo toks
populiarus, kad su juo kovojo ne tik kilmingi riteriai, bet ir
nekilmingi pėstininkai. Iki mūsų laikų išliko daugybė gerai
išsilaikiusių šio tipo šalmų pavyzdžių, kurie saugomi ne tik
muziejuose, bet ir privačiose kolekcijose.
Sprendžiant iš bareljefų, skulptūrų
bei kitų senojo meno pavyzdžių, basinetas, ko gero, buvo pats
populiariausias to laikmečio šalmas. Pavyzdžiui, štai Pistojos
katedros (Italija, apie 1376 m.) altoriaus fragmentas:
O štai trys riterių antkapiai:
Edvardo „Juodojo princo“ Vudstoko (1376 m.), sero Džono
d'Embertono (apie 1340 m.) ir sero Hju Hastingso (apie 1347 m.).
Ant daugelio panašių XIV a. bareljefų
puikuojasi basinetai ir didžiaisiais šalmais – topfhelm'ais.
Didieji šalmai Vakarų Europos ikonografijoje
sutinkami iki pat XV a., tačiau jau nuo XIV-ojo juos vis dažniau
keičia įvairiausių tipų basinetai.
Basinetas išsivystė iš geležinio
pošalmio, XIII a. nešiotu po didžiuoju šalmu ir pošalmiai irgi
vadinti basinetais.
Raitame mūšyje riteris kaudavosi su
didžiuoju šalmu ant galvos, tačiau jei tekdavo kautis pėsčiomis
ar kova buvo labai karšta, naudos iš didžiojo šalmo buvo mažoka
(gana siauras regėjimo plotas paversdavo riterį aklu taikiniu), tad
paprastai karys nusimesdavo didįjį šalmą ir kaudavosi tik su
basinetu.
Pradžioje basinetas buvo nešiojamas
virš žiedinio gobtuvo (koifo) arba po juo. Tarp kario galvos ir
koifo būtinai užsimaudavo medžiaginį pošalmį.
Beje, jei basinetas buvo nešiotas po
geležiniu gobtuvu, kario galva dažnai atrodė nenatūraliai
„išsipūtusi“. Ir pastarąją keistenybę dažnai galime išvysti
to meto bareljefuose.
Apie 1330 m. prie basineto pradedamos
tvirtinti žiedinės, o XV a. - plokštelinės kaklo bei pečių
apsaugos.
Manoma, kad būtent iš pastarųjų kiek vėliau išsivystė
vadinamieji „didieji basinetai“ (grandbassinet).
Antrojoje
XIV a. pusėje šalmai dar pažemėjo ir pradėjo dengti kaklą, kas
teikė jų nešiotojui dar didesnę apsaugą. Šalmo skliautas
galėjo būti arba aptakus, arba su centrine briauna. Evoliucijos
bėgyje šalmo viršūnė (vadinamasis „smaigalys“) vis traukėsi
atgal kol apie 1400 m. galinė basineto sienelė praktiškai visiškai
išsilygino.
Štai tokių šalmų
pavyzdžiai:
Kairėje 1385 metų
šalmas iš Čurburgo (Churburg) pilies arsenalo, dešinėje –
šalmas, kurį, kaip yra manoma, nešiojo Žana D'Ark. Teigiama, kad
jis puikavosi ant jos galvos 1430 metais Orleano apgulties metu.
Skylė ausies lygyje tikriausiai išmušta arbaleto strėlės.
Vokietijoje populiarūs
buvo strelės arba svogūno formos šalmai, nors tokie pat matomi ir
angliškuose bareljefuose.
Šioje foto
matome svogūno formos XIV a. basinetą (Vokietija):
Kaldami
tokio tipo šalmus kalviai paprastai juos „ištempdavo“ iš
vientiso metalo gabalo, nors kartais viršūnė galėjo būti
pagaminta ir iš kito.
Kai kurie
Čurburgo pilies arsenalo basinetai turi išlikusius originalius
pošalmius. Pagaminti iš vilnos ar karvės plaukais kimštos drobės
viršuje juos galima buvo suraišioti ir taip priderinti dydį.
Dažniausiai tokie pošalmiai buvo prisiuvami prie šalmo per mažytes
skylutes žemutinėje jo dalyje.
Šalmas
dažnai puoštas siekiant parodyti savininko turtus bei socialinę
padėtį. Paprastai tai buvo palei šalmo kraštą tvirtinta metalinė
juostelė, nors ant karališkų basinetų tikriausiai galėjo
puikuotis ir karūna. Sunku pasakyti, iš kokio metalo kaldinti šie
papuošimai, tačiau galima spėti, kad neretai tai galėjo būti
brangus ar pusbrangis metalas.
Laukite tęsinio
parengta pagal ludota.ru
vertė
„Istorijos įdomybės“
Panašūs įrašai:
