Istorijos įdomybės: Basinetas: 300 metų kovose (1 dalis)

XIV ir XV a. pradžioje populiariausiomis kario galvos apsaugomis buvo geležinė kepurė – šapelis (pr. Chapel de fer) ir basinetas (bassinet arba bascinet).

Vakarų Europoje basinetas buvo toks populiarus, kad su juo kovojo ne tik kilmingi riteriai, bet ir nekilmingi pėstininkai. Iki mūsų laikų išliko daugybė gerai išsilaikiusių šio tipo šalmų pavyzdžių, kurie saugomi ne tik muziejuose, bet ir privačiose kolekcijose.

Sprendžiant iš bareljefų, skulptūrų bei kitų senojo meno pavyzdžių, basinetas, ko gero, buvo pats populiariausias to laikmečio šalmas. Pavyzdžiui, štai Pistojos katedros (Italija, apie 1376 m.) altoriaus fragmentas:

O štai trys riterių antkapiai: Edvardo „Juodojo princo“ Vudstoko (1376 m.), sero Džono d'Embertono (apie 1340 m.) ir sero Hju Hastingso (apie 1347 m.).

Ant daugelio panašių XIV a. bareljefų puikuojasi basinetai ir didžiaisiais šalmais – topfhelm'ais.

Didieji šalmai Vakarų Europos ikonografijoje sutinkami iki pat XV a., tačiau jau nuo XIV-ojo juos vis dažniau keičia įvairiausių tipų basinetai.

Basinetas išsivystė iš geležinio pošalmio, XIII a. nešiotu po didžiuoju šalmu ir pošalmiai irgi vadinti basinetais.

Raitame mūšyje riteris kaudavosi su didžiuoju šalmu ant galvos, tačiau jei tekdavo kautis pėsčiomis ar kova buvo labai karšta, naudos iš didžiojo šalmo buvo mažoka (gana siauras regėjimo plotas paversdavo riterį aklu taikiniu), tad paprastai karys nusimesdavo didįjį šalmą ir kaudavosi tik su basinetu.

Pradžioje basinetas buvo nešiojamas virš žiedinio gobtuvo (koifo) arba po juo. Tarp kario galvos ir koifo būtinai užsimaudavo medžiaginį pošalmį.

Beje, jei basinetas buvo nešiotas po geležiniu gobtuvu, kario galva dažnai atrodė nenatūraliai „išsipūtusi“. Ir pastarąją keistenybę dažnai galime išvysti to meto bareljefuose.

Apie 1330 m. prie basineto pradedamos tvirtinti žiedinės, o XV a. - plokštelinės kaklo bei pečių apsaugos.

Manoma, kad būtent iš pastarųjų kiek vėliau išsivystė vadinamieji „didieji basinetai“ (grandbassinet).

Antrojoje XIV a. pusėje šalmai dar pažemėjo ir pradėjo dengti kaklą, kas teikė jų nešiotojui dar didesnę apsaugą. Šalmo skliautas galėjo būti arba aptakus, arba su centrine briauna. Evoliucijos bėgyje šalmo viršūnė (vadinamasis „smaigalys“) vis traukėsi atgal kol apie 1400 m. galinė basineto sienelė praktiškai visiškai išsilygino.

Štai tokių šalmų pavyzdžiai:

Kairėje 1385 metų šalmas iš Čurburgo (Churburg) pilies arsenalo, dešinėje – šalmas, kurį, kaip yra manoma, nešiojo Žana D'Ark. Teigiama, kad jis puikavosi ant jos galvos 1430 metais Orleano apgulties metu. Skylė ausies lygyje tikriausiai išmušta arbaleto strėlės.

Vokietijoje populiarūs buvo strelės arba svogūno formos šalmai, nors tokie pat matomi ir angliškuose bareljefuose.

Šioje foto matome svogūno formos XIV a. basinetą (Vokietija):

Kaldami tokio tipo šalmus kalviai paprastai juos „ištempdavo“ iš vientiso metalo gabalo, nors kartais viršūnė galėjo būti pagaminta ir iš kito.

Kai kurie Čurburgo pilies arsenalo basinetai turi išlikusius originalius pošalmius. Pagaminti iš vilnos ar karvės plaukais kimštos drobės viršuje juos galima buvo suraišioti ir taip priderinti dydį. Dažniausiai tokie pošalmiai buvo prisiuvami prie šalmo per mažytes skylutes žemutinėje jo dalyje.

Šalmas dažnai puoštas siekiant parodyti savininko turtus bei socialinę padėtį. Paprastai tai buvo palei šalmo kraštą tvirtinta metalinė juostelė, nors ant karališkų basinetų tikriausiai galėjo puikuotis ir karūna. Sunku pasakyti, iš kokio metalo kaldinti šie papuošimai, tačiau galima spėti, kad neretai tai galėjo būti brangus ar pusbrangis metalas.