"Biribi" ir jų tatuiruotės

Biribi arba cavagnole – taip vadinamas į loto panašus azartiškas prancūzų žaidimas. Senojoje Prancūzijos kariuomenėse žodžiu biribi taip pat buvo vadinami nedrausmingi kariai ar nusikaltėliai, už savo prasižengimus pasiųsti į drausmės batalionus ar katorgos darbus kolonizuojamoje Šiaurės Afrikoje (Tunisą, Alžyrą, Maroką).

Ilgainiui kolonijose susiformavo ištisa biribi kultūra, vienas iš pagrindinių kurios atributų buvo prasižengėlių tatuiruotės – savotiškos biografinės knygos, kurios išmanantiems galėjo daug papasakoti apie konkretaus žmogaus istoriją. 

 XIX a. pabaigoje vienas pirmųjų šiomis tatuiruotėmis susidomėjo prancūzų karo gydytojas Alexandre Lacassagne, kuris 1881 m. išleistoje knygoje aprašė ir perpiešė daugybę Šiaurės Afrikos biribi tatuiruočių.

Vienas populiariausių biribi vyrukų motyvų – erotinio pobūdžio tatuiruotės, vaizduojančias jų drauges ar suguloves. Nereti pagyrūniški užrašai žemiau juosmens, pavyzdžiui, robinet d'amour – meilės vamzdis ar au plaisir des dames – damų pasitenkinimas.

Dažnai sutinkamas užrašas Fatalitas – lemtis, likimas. Kartais fatalitas buvo keičiamas tą patį reiškiančiu arabišku žodžiu mektoub.

Ant rankų daugybė taškelių nurodydavo kalinimo laiką, drugeliai ar plaštakės – laisvą, nerūpestingą gyvenimą ar siekį pabėgti.

Dalį užrašų ant biribi kūnų galima įvardinti „antisisteminiais“: Honneur aux martyrs – gerbk kankinius, Inquisition militaire – karo inkvizicija, Vaincu, mais non dompté – nugalėti, tačiau neprijaukinti, Vengeance – kerštas, Mon général est un con – mano generolas – kvailys, Mort au colonel – mirtis pulkininkui.

Dar viena įrašų grupė bylojo apie sunkią biribi dalią: Pas-de-chance – nelaimėlis, Né sous une mauvaise étoile – gimęs po nesėkminga žvaigžde, Avenir brisé – sudužusi ateitis, Enfant du malheur – vargo vaikas, Né pour souffrir – gimęs kentėti.

Dažni pietietiški motyvai: palmės, arabų merginų atvaizdai, pusmėnuliai, dykumų kopos, kupranugariai ir pan.  

Biribi buvo šia diena gyvenantys žmonės. Paprastai nuolatinio darbo, stabilių pajamų ir pastovios gyvenamosios vietos jie neturėjo, vertėsi lošimais, sukčiavimu, vagystėmis, kita nusikalstama veikla. Daugelis jų buvo kalėję ne po vieną kartą.