1931 m. lapkričio 10 d. Vilniuje kilo
prieš žydus nukreipti neramumai. Gatvės muštynių tarp lenkų
studentų ir žydų metu trenktas akmeniu per galvą buvo sunkiai
sužeistas, o paskiau ir pasimirė vietos studentas Stanislovas
Vaclavskis.
Tai sukėlė didžiulę
neapykantos žydams bangą visoje Lenkijoje.
Jogailos universitete
Krokuvoje visi žydų kilmės studentai buvo tiesiog išvaryti iš
auditorijų ir būtent šis įvykis laikomas tokio reiškinio, kaip
„suolų getas“ (lenk. getto ławkowe) praktikos Lenkijoje
pradžia.
Kaip ir daugelyje to meto Europos
šalių, tarpukario Lenkijoje buvo itin stiprios antisemitinės
nuotaikos, kurių vieni pagrindinių nešėjų buvo studentai. 1936
m. lenkams priklausančio Lvovo miesto Politechnikume įsigaliojo
„suolų geto“ principas, pagal kurį žydų kilmės studentai
turėjo sėdėti atskirai nuo lenkų. 1937 m., radikalioms jaunimo
organizacijoms spaudžiant, panašius nutarimus priėmė ir kitų
aukštųjų mokyklų bei universitetų vadovybė. Lenkų studentai
vietą galėjo pasirinkti, o štai žydams auditorijose buvo
išskirtas atskiras sektorius. Jų sėdima vieta dažnai buvo
nurodyta ir įskaitinėse studentų knygelėse. Kartu aukštosios
mokyklos buvo raginamos riboti žydų priėmimą. Aktyviai tam
priešinosi tik Juzefo Pilsudskio vardo universitetas Varšuvoje,
kuris dėl to susilaukė didžiulio antisemitinio visuomenės sparno
boikoto.
Iliustracija:
1937 m. Lvovo
studentai reikalauja žydų studento atskyrimo nuo lenkų.
