2014 m. lapkričio 1 d., šeštadienis

Romėnų feralijos ir mirusiųjų pagerbimas

Senieji romėnai turėjo savas vėlines. Tai buvo vasario 21 d. minima feralia. Beje, ši šventė buvo laikoma valstybine (feriae publicae). Jos metu neveikė to meto valstybės įstaigos bei šventyklos, buvo draudžiama sudaryti santuokas. Feralijų metu mirusių artimųjų dvasios - manai (lot. manes, kas reiškia „gerieji“) garbintos liejant ant kapų vandenį, vyną, šiltą pieną, medų, aukojamų gyvulių kraują. 

Gėlėmis ir vainikais puošti ir patys kapai. Aukos geriesiems manams, kurie dar buvo laikomi ir kapaviečių ramybės sergėtojais, vadintos inferiae. Romėnai tikėjo, kad šventomis feralijų dienomis mirusiųjų vėlės kaip niekada aktyviai veikia gyvųjų pasaulyje, tad šis laikas joms pagerbti yra pats tinkamiausias. Kitą dieną po feralijų giminaičiai susirinkdavo linksmai puotai.

Beje, su feralijomis susijusi ir viena sena legenda. Kartą nuožmaus karo su kaimynais metu romėnai pamiršo feralijų apeigomis pagerbti savo mirusiuosius bei kritusius mūšio lauke. To pasekoje miestą ištiko prakeiksmas ir baisi epidemija. Mirusiųjų šešėliai pakilo iš kapų, pradėjo bastytis Romos gatvėmis. Persigandę miestiečiai suvokė įžeidę mirusius ir puolė taisyti savo klaidą gausiomis aukomis bei atnašavimais. Po šių, kad ir pavėluotų feralijų, mirusiųjų dvasios grįžo į kapus, o nelaimės pasitraukė iš miesto.