Senieji romėnai turėjo savas vėlines.
Tai buvo vasario 21 d. minima feralia. Beje, ši šventė buvo
laikoma valstybine (feriae publicae). Jos metu neveikė to meto
valstybės įstaigos bei šventyklos, buvo draudžiama sudaryti
santuokas. Feralijų metu mirusių artimųjų dvasios - manai
(lot. manes, kas reiškia „gerieji“) garbintos liejant ant
kapų vandenį, vyną, šiltą pieną, medų, aukojamų gyvulių
kraują.
Gėlėmis ir vainikais puošti ir patys kapai. Aukos
geriesiems manams, kurie dar buvo laikomi ir kapaviečių ramybės
sergėtojais, vadintos inferiae. Romėnai tikėjo, kad šventomis
feralijų dienomis mirusiųjų vėlės kaip niekada aktyviai veikia
gyvųjų pasaulyje, tad šis laikas joms pagerbti yra pats
tinkamiausias. Kitą dieną po feralijų giminaičiai susirinkdavo
linksmai puotai.
Beje, su feralijomis susijusi ir
viena sena legenda. Kartą nuožmaus karo su kaimynais metu romėnai
pamiršo feralijų apeigomis pagerbti savo mirusiuosius bei kritusius
mūšio lauke. To pasekoje miestą ištiko prakeiksmas ir baisi
epidemija. Mirusiųjų šešėliai pakilo iš kapų, pradėjo
bastytis Romos gatvėmis. Persigandę miestiečiai suvokė įžeidę
mirusius ir puolė taisyti savo klaidą gausiomis aukomis bei
atnašavimais. Po šių, kad ir pavėluotų feralijų, mirusiųjų
dvasios grįžo į kapus, o nelaimės pasitraukė iš miesto.
