Prieš jus
gana keistas vokiečių tapytojo Lukaso Krancho-vyresniojo (apie 1472
– 1553 m.) paveikslas, kuriame vaizduojama moteris su kalaviju ir
nukirsta vyro galva. Kas gi tai per barbarybė? Pasirodo, panašų
motyvą savo metu tapė ir kiti Europos dailininkai, o susijęs jis
su Šv. Rašto pasakojimu apie Juditą.
Žodžių,
senų senovėje asirų valdovas Nabuchodonosaras pasiuntė savo
karžygį Oloferną nukariauti visų vakarinių žemių ir tas po
ilgų pergalingų kovų su savo kariauna atsidūrė ties Palestina.
Visiems žydams iškilo mirtina grėsmė, tačiau čia atsiranda
narsuolė Judita (jos vardas, beje, reiškia „šlovė Jehovai“),
kuri apsirengia gražiais rūbais ir apsimetusi pranaše atvyksta į
asirų stovyklą. Judita pažada asirų kariams parodyti slaptą
kelią į žydų žemės gilumą ir taip sužavi Oloferną, kad tas
vieną naktį surengia jos garbei puotą. Likęs akis į akį su
gražuole ir puoselėdamas viltis su ja suartėti Olofernas
neatsargiai padaugina vyno ir kietai užmiega. Tuomet Judita nukerta
asirų karvedžiui galvą ir su ja slapčia grįžta pas žydus.
Asirai, žinoma, pamatę, kad jų vadas negyvas, buvo apimti siaubo,
sumušti ir išsilakstė kas sau. Taigi, tokiu būdu Judita tapo
žydo tautos didvyre, o vėlesnėje krikščioniškoje simbolikoje ši
istorija pradėjo reikšti nuolankumo pergalę prieš garbėtrošką.
Štai taip Juditą su
Oloferno galva pavaizdavo italų tapytojas Džordžonė (1477 –
1510 m.)
O štai taip italų
dailininko Karavadžo (1571 – 1610 m.) vyko pats galvos pjovimo
procesas.
XI a. prancūzų
miniatiūra.
