2014 m. lapkričio 20 d., ketvirtadienis

Judita ir Olofernas

Prieš jus gana keistas vokiečių tapytojo Lukaso Krancho-vyresniojo (apie 1472 – 1553 m.) paveikslas, kuriame vaizduojama moteris su kalaviju ir nukirsta vyro galva. Kas gi tai per barbarybė? Pasirodo, panašų motyvą savo metu tapė ir kiti Europos dailininkai, o susijęs jis su Šv. Rašto pasakojimu apie Juditą.
Žodžių, senų senovėje asirų valdovas Nabuchodonosaras pasiuntė savo karžygį Oloferną nukariauti visų vakarinių žemių ir tas po ilgų pergalingų kovų su savo kariauna atsidūrė ties Palestina. 

Visiems žydams iškilo mirtina grėsmė, tačiau čia atsiranda narsuolė Judita (jos vardas, beje, reiškia „šlovė Jehovai“), kuri apsirengia gražiais rūbais ir apsimetusi pranaše atvyksta į asirų stovyklą. Judita pažada asirų kariams parodyti slaptą kelią į žydų žemės gilumą ir taip sužavi Oloferną, kad tas vieną naktį surengia jos garbei puotą. Likęs akis į akį su gražuole ir puoselėdamas viltis su ja suartėti Olofernas neatsargiai padaugina vyno ir kietai užmiega. Tuomet Judita nukerta asirų karvedžiui galvą ir su ja slapčia grįžta pas žydus. Asirai, žinoma, pamatę, kad jų vadas negyvas, buvo apimti siaubo, sumušti ir išsilakstė kas sau. Taigi, tokiu būdu Judita tapo žydo tautos didvyre, o vėlesnėje krikščioniškoje simbolikoje ši istorija pradėjo reikšti nuolankumo pergalę prieš garbėtrošką.


Štai taip Juditą su Oloferno galva pavaizdavo italų tapytojas Džordžonė (1477 – 1510 m.)


O štai taip italų dailininko Karavadžo (1571 – 1610 m.) vyko pats galvos pjovimo procesas.


XI a. prancūzų miniatiūra.