2014 m. lapkričio 2 d., sekmadienis

Apie žvakę kaip simbolį

Vienas iš neatsiejamų Vėlinių atributų yra žvakė, kuri jau pati savaime yra sudėtingas simbolis, savo ištakomis besiremiantis į itin archajišką pagonybės laikus siekiančią šviesos bei gyvybės simboliką. Manoma, kad tolimas šiuolaikinių vaškinių žvakių protėvis yra aliejaus ar riebalų pripildytas indas su degančiu medžiagos siūlu ar plona medžio skiedra. 

Tačiau šiuo atveju ne pačios žvakės istorija mums įdomi, o simbolinės jos prasmės, kuriomis šį nesudėtingą išradimą apdovanojo religinė žmonijos sąmonė. Kalbant tiesiogine prasme, žvakė - tai pasišviesti rusenančios liepsnos pagalba skirtas daiktas, o žvakės liepsna (dėl jos „gyvumo“ bei teikiamos šilumos) visuomet simbolizavo gyvybę. Nėra visiškai aišku, kada ir kur gimė paprotys deginti žvakes ant mirusiųjų kapų, tačiau visiškai užtikrintai galima teigti, kad pirminėmis savo formomis jis nėra krikščioniškas. Krikščionybė tik įvilko senuosius pagoniškus ugnies sąjungos su gyvybe vaizdinius į naująjį teologinės simbolikos rūbą ir žvakių deginimą pavertė neatsiejama savojo religinio ceremonialo dalimi. 

Ko gero, masine tradicija žvakių deginimas kapinėse virto gana vėlyvais laikais, kuomet vaškinės žvakės tapo gana įprastu, visiems prieinamu dalyku. O juk dar viduramžiais jos buvo neįtikėtinai brangios. Ir vien jau mirusiųjų pagerbimo kontekste (nekalbant apie žvakių panaudojimą kitose religinėse ceremonijose) jų simbolika daugialypė.

Iš vienos pusės, žvakė uždegama kaip priminimas apie mirusio artimojo gyvenimą (rusenanti liepsna kaip gyvybė), tačiau iš kitos pusės ji simbolizuoja ir jo laikinumą (žvakė dega, bet galiausiai sudega). Žvakė taip pat išreiškia dieviškąją šviesą tamsiame bei klaidingame pasaulyje, kas tiesiogiai siejasi su savotišku vėlės nešamu, pasiklysti neleisiančiu deglu senosiose pomirtinės buveinės sampratose. Kaip matome, tai kas grynai krikščioniška, ir tai kas grynai pagoniška, kartais atskirti tiesiog neįmanoma: taip viskas tarpusavy persipynę bei suaugę į vientisą simbolinį medį. Ant kapo deganti žvakė yra pati puikiausia iliustracija krikščioniškos maldos už mirusius žodžiams „ir amžinoji šviesa jiems tešviečia“. Žvakė - tai ir vidinė tikėjimo šviesa, tai ir sielos nemirtingumo išraiška, tai ir mažytė visąapimančios pasaulėkūros liepsnos dalelė, kuria tikėjo įvairių epochų mistikai. Galiausiai žvakė - tai mūsų pačių pagarbos išėjusiems artimiesiems ženklas ir jeigu ją uždegus širdį užplūsta malonūs bei šviesūs prisiminimai, tai jau savaime yra gerai. Ir visiškai nesvarbu - tikime mes pomirtiniu pasauliu, ar netikim.

Tai tiek trumpai apie žvakės ir jos liepsnos reikšmę mūsų kultūroje.