2014 m. spalio 6 d., pirmadienis

"Ryto žvaigždės" ir kovos spragilai

Pigiai ir piktai. Būtent po šiuo šūkiu virš kautynių laukų iškilo „ryto žvaigždės“ bei kovos spragilai. Vokiškai „ryto žvaigždė“ - morgenšternas (vok. morgenstern), ir šiandiena mes pakalbėsime apie juos.
Iš techninės pusės tokie ginklai pagaminti labai paprastai: svarmuo, rankena, o tarp jų lanksti grandinė ar sujungti žiedai. Pagrindinė jų taisyklė (kad negauti sau per pirštus): smogiamasis svarmuo turi būti trumpesnis už rankeną. Nors visuomet būdavo išimčių. Tad panagrinėkime kelis tokius ginklus.




Bendras ilgis apie 56 cm. Datuojamas XVI a. ir pagamintas iš kadaise skirtingą paskirtį turinčių dalių. Pavyzdžiui, smogiamoji dalis kažkada buvo kalavijo rankenos „bumbulas“. Rankena medinė, aptraukta oda. Iš kitos rankenos pusės yra žiedas, per kuri tikriausiai buvo perveriama virvė tam, kad nepamesti ginklo mūšyje.

  
Vokiškas XVII ar netgi XVIII a. ginklas. Pagamintas gana grubiai, tačiau labai pavojingas. Tai tipiškas „liaudies ginklas“. Vietoje smogiamojo svarmens pailgas metalo gabalas, kuris smūgio metu tikriausia gali daug nuveikti. Visiškai tikėtina, kad smūgiui sustiprinti prie tokio svarmens galėjo būti kabinamas papildomas svoris. Rankena neišliko.


Dar vienas vokiškas ginklas, tačiau pagamintas turtingesniems ir, matyt, kilmingesniems. Jis skirtas raiteliui. Keturių briaunų rankeną patogu laikyti delne ir jame ji neprasisukdavo. O tai, turint omenyje kovos šiuo ginklu techniką, buvo labai svarbu.

Rankena pagaminta iš medžio, kuris paslėptas po keturiomis metalinėmis plokštelėmis. Toks rankenų stiprinimas buvo įprastas XV – XVI a. Smogiamasis svarmuo tikriausiai pagamintas būtent šiam ginklui. Žiūrisi gana gražiai, o jo mažumas – apgaulingas. Reikalas tas, kad jeigu graikiško riešuto dydžio varinį rutuliuką grandinės pagalba pritvirtintume prie lazdos, tai smūgio jėga – 16 kg į kvadratinį centimetrą. 


Įdomus egzempliorius su kampuotu smogiamuoju svarmeniu, tačiau šįkart kalavijo „bumbulu“ papuošta rankena (nors visiškai gali būti, kad šiuo atveju panaudota visa dvirankio kalavijo rankena). Ginklo grandinė labai primena šiuolaikinių dviračių grandines. 


Šis piktas pavyzdys yra iš Vokietijos. XVI ar XVII a. Ovalus smogiamasis svarmuo su briaunuotais spygliais veikė „vienas smūgis – vienas lavonas“ principu. Grandinės pabaigoje – žiedas, kuris ir buvo tvirtinamas prie rankenos.

 
Analogiška vokiška, maždaug to paties laikotarpio „ryto žvaigždė“. Taip pat penki spygliai su rankenos tvirtinimo žiedu. Tiesa, grandinė kur kas ilgesnė – apie 94 cm.


Tai jokiais būdais nereiškė, kad visi morgenšternai atrodė vienodai. Prieš mus septynių spyglių pavyzdys su gana trumpa grandine, pasibaigiančia tuščiavidure įmova rankenai. Įmovoje matoma medinę fiksuojančio vinies galvutė.


O štai šioje nuotraukoje – klasikinis kovos spragilo pavyzdys. Jei nuo smogiamojo svarmens pašalinti spyglius – jį puikiai galima buvo naudoti žemės ūkio darbuose. Vokietija, XVI – XVII a. Bendras šio kovos spragilo ilgis 178 cm.


Ryto žvaigždės“ ir kovos spragilo hibridas.

 Kaip su visu tuo buvo kovojama?

Kalavijas, kirvis, ietis – geri ginklai tuo, kad jie praktiškai visuomet valdomi. Karys puikiai suvokia kur nori pataikyti ir kerta pro šalį tik tuo atveju jei susiduria su vikresniu priešu.

O kaipgi kovoti su morgenšternu rankose jei jo grandinė pusė metro? Juk bet koks neatsargus smūgis gali pasiųsti į dausas šalia stovinčius saviškius...

Greičiausiai kaunamasi buvo vengiant bereikalingų judesių. Smūgis, ginklo atitraukimas atgal, vėl smūgis. Metodiškai, kaip kuliant, kaskart taip pat. O kovos su spragilu technika pavaizduota XVI a. fechtavimo meistro Pauliaus Hektoro Majerio knygoje.

Tačiau yra vienas bet. Čia pavaizduota dvikovos sistema, tačiau masinėje kovoje, kuomet viena pėstininkų eilė stumdavo kitą, tikriausiai kaudavosi paprasčiau. Matyt smūgiuojama buvo suderinus veiksmus („vienas, du, smūgis!“), arba netikėtai, kai priešas mažiausiai galvoja apie galvos apsaugą.


Karys kairėje užmeta savo spragilą ant priešininko ginklo ir nukreipia jį į šalį. 


Tokie smūgiai į galvą ar kaklą praktiškai buvo mirtini. 


Ilgas kovos spragilas – gana inertiškas ginklas. Jei smūgis buvo nesėkmingas ar netaiklus, priešininkas visuomet turi kelias užtikrintas akimirkas atsakomajam smūgiui.


Kai smūgio kovos spragilu išvengti neįmanoma, rekomenduojama prišokti arčiau priešininko. Gauti smūgį grandine ar kotu kur kas geriau nei gauti smūgį spygliais. 


Didžiausia klaida - nusisukti nuo priešininko bent akimirkai.


Smogti galima taip. 


ludota.ru
parengė "Istorijos įdomybės"

Apie įvairius ginklus "Istorijos įdomybėse" sužinosite daugiau paspaudę tag'ą ginklai