2014 m. spalio 31 d., penktadienis

Kapinių istorija trumpai

Šis trumpas kapinių istorijos tekstas verstas iš XIX a. pab. - XX a. pradžios Jefrono ir Brokhauzo enciklopedijos. Žinoma, bažnyčių šventoriuose Vakaruose nustota laidoti kur kas anksčiau nei Lietuvoje, tačiau iš esmės tekstas yra gana teisingas.

Senovėje kapinių egzistavimas buvo veikiau išimtis. Keltai ir germanai, laidodami žemėje urnas su savo mirusiųjų pelenais, surikiuodavo jas eilėmis bendrame lauke. 

Pastarąjį paprotį anksčiau klaidingai priskirdavo tik slavams. Tačiau labiausiai kapinių atsiradimą įtakojo miestų bei didelių gyvenviečių plėtimasis. Taip Senovės Egipte sutinkami didžiuliai nekropoliai netoli Memfio ir Tėbų. 

Romoje jau žiloje senovėje galiojo įstatymas pagal kurį niekas, išskyrus vestales, negalėjo būti palaidotas šiapus miesto sienų; pastarasis įstatymas buvo pakartotas dvylikoje lentelių, po to nekart naujai patvirtinamas, tačiau griežtai jo nebuvo laikomasi. Imperatorių epochoje laidojimas miesto ribose, paprastai Marso lauke, buvo vertinamas kaip didžiulė pagarbos išraiška, paprastai suteikiama specialiuoju senato potvarkiu. 


Romėnų Apijaus kelias. Palei šį žymiausią Imperijos kelią buvo palaidota daug kilmingų ir ne tiek kilmingų asmenų. XIX a. paveikslas 

Bendrosios kapinės vergams ir nusikaltėliams laidoti, vadinamos puticuli, vėliau buvo įsteigtos Romoje ant Eskvilino kalvos; (...) Krikščionių mirusieji laidoti katakombose, po to bažnyčiose; vėliau bažnyčiose pradėti laidoti tik iškilūs asmenys, o labiau įprastine laidojimo vieta tapo bažnyčios šventorius (atrium). 


Romėnų periodo katakombos kur savo mirusiuosius laidodavo ankstyvieji krikščionys. Nuotraukoje Šv. Kalisto katakombos


Sena Škotijos bažnyčia su kapinėmis jos šventoriuje

Iki XIV bažnyčių šventoriai buvo, ko gero, vienintelė galima laidojimo vieta, tačiau didėjant miestų gyventojų skaičiui vietos juose neužteko, todėl kapinės pradėtos įrenginėti miestų pakraščiuose. XVII,, ir ypač, - XVIII a. sanitarine būkle susirūpinusios vyriausybės pradėjo drausti laidoti mirusiuosius prie bažnyčių, o XIX a. vis labiau įsigali principas neleisti steigti naujų kapinių miestų ir netgi gyvenviečių ribose.  


Senosios Vienos kapinės - Zentralfriedhof

Anglijoje kapinių įstatymą 1843 m. patvirtino specialiai sudaryta komisija, kurį choleros epidemijos protrūkį susiejo su netvarkingu kapinių išdėstymu. Maždaug tuo pat metu daugelio Europos šalių laidojimo įstatymai buvo sudaromi remiantis principu, kad mirusieji turi būti laidojami tik specialiai tam įrengtose kapinėse. Laidojimas bažnyčiose leidžiamas, tačiau tik išimtine tvarka. Šalyse kur galioja Napoleono kodeksas, žemės valdytojas gali būti palaidotas savo paties valdose. Pačios kapinės turėjo būti įrengtos laikantis tam tikro nustatyto atstumo nuo paskutinio gyvenamojo namo. Italijoje toks atstumas yra 100 metrų, Saksonijoje - 136, Austrijoje ir Prancūzijoje - 200. 1852 m. Briuselio higienos kongresas nurodė, kad atstumas turi būti mažiausiai 400 metrų. (...) 


Vilniaus Rasos

Kadangi kapinės stipriai susietos su religiniu kultu (t.y., jas lanko tik atitinkamo tikėjimo žmonės), dažniausiai jos būna vietos dvasinės valdžios žinioje, ir tik kai kuriose šalyse (Viurtemberge, Badene, Hesene, Prancūzijoje) - miesto savivaldos nuosavybėje. Jei kalbėtume apie išorinę kapinių puošybą bei gražinimą, tai dar XVIII a., neskaitant kai kurių išimčių, dėmesys tam nebuvo teiktas. Pirmieji jų puošyba pradėjo rūpintis hernhutiečiai. Iš šiuolaikinių kapinių didžiausiu grožiu bei paminklų puošnumu pasižymi Per Lašezo kapinės Paryžiuje“.


Abelis Janovskis (1865-1922)
Enciklopedinis Efrono ir Brokhauzo žodynas, 1890 – 1907 m.