2014 m. spalio 12 d., sekmadienis

Geležinio kryžiaus istorija

Geležinio kryžiaus – vieno labiausiai atpažįstamo istorinio vokiečių kariuomenės apdovanojimo istorija prasideda 1813 metų kovo 10 d. kuomet Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas III Hohencolernas patvirtino šio ordino reglamentą. Manoma, kad karalius pats kūrė Geležinio kryžiaus dizainą, tačiau galutinis jo variantas buvo patikėtas garsiam to meto vokiečių architektui ir dailininkui Karlui Schinkeliui.


Juodas kryžius su sidabriniais kraštais buvo laikomas vienu Prūsijos simboliu nuo pat Teutonų ordino laikų, kuris, žinoma, prūsų vokiečiams simbolizavo garbingos riteriškos praeities laikotarpį.



XVII a. graviūra

Geležinis kryžius turėjo ir savo reglamentą. Dažniausiai jis teiktas už karišką narsą bei žygdarbius kovose, nors juo už tam tikrus nuopelnus galėjo būti apdovanojami ir civiliai. Kadangi ordinas buvo laikomas karišku, taikos metu jo negaudavo niekas (kryžius buvo "įšaldomas" iki kito karo). Skirtingai nuo kitų garbingų apdovanojimų, iš pradžių Geležiniai kryžiai buvo gana kuklūs: be jokių brangiųjų metalų, pagaminti iš paprastos geležies sidabruotais kraštais, kas turėjo atspindėti karišką bei asketišką laiko dvasią. Tai buvo ir gana "demokratiškas": ordinas: jį galėjo gauti visi, nepriklausomai nuo kilmės ar karinio laipsnio. Pirmieji geležiniai kryžiai pagaminti Karališkoje Prūsijos liejykloje. 


Pirmojo geležinio kryžiaus dizainas

Ordinas papuoštas Prūsijos karaliaus karūna, Fridricho Vilhelmo inicialais ir ąžuolo šakele - tvirtybės simboliu. Apačioje matosi ordino steigimo metai. Apdovanojimas turėjo ir juodai baltą ordino juostą. 

Pirmieji apdovanotieji juo buvo karo veteranai, prisidėję prie Prūsijos išlaisvinimo nuo Napoleono. To meto Geležinis kryžius turėjo kelis laipsnius, mažiau prestižiški apdovanojimai buvo be karūnų ir ąžuolo šakelių: 


Reikšmingas pergales pasiekusiems didelių kariuomenės junginių vadams buvo įteikiamas ypatingas Geležinio kryžiaus variantas - Didysis Geležinio kryžiaus kryžius. 1813 metais jį gavo tik trys Prūsijos karvedžiai, o generolui-feldmaršalui Gerbhardui Bliucheriui už vadovavimą vokiečių kariams Vaterlo mūšyje įsteigtas išimtinis apdovanojimas - Geležinis kryžius su aukso spinduliais: 


Beje, 1813 m. Geležinis kryžius turėjo ir "dukterinį" apdovanojimą" – Kulmo kryžių, kuris buvo įteikiamas rusų kariams kartu su vokiečiais sutriuškinusiems prancūzus Kulmo mūšyje (1813 08 29-30).

Kulmo kryžius buvo tokio paties dydžio kaip Geležinis kryžius, tačiau nebuvo laikomas tikruoju Geležiniu kryžiumi, o veikiau šalutiniu apdovanojimu, kadangi Geležiniais kryžiais galėjo būti apdovanojami tik vokiečiai.

Karalius Fridrichas Vilhlemas taip buvo sužavėtas pergale prie Kulmo, kad šiuo kryžiumi įsakė apdovanoti visus likusius gyvus rusų kareivius – apie 12 000 asmenų (!!!). Karininkams skirti kryžiai buvo iš storo metalo ar sidabro, o eiliniams kareiviams – iš plonesnio metalo lakšto ar netgi dažytos skardos. Šie kryžiai kartais buvo tiesiog prisiuvami prie munduro.


 Karininkams skirtas Kulmo kryžius


Rusų veteranas. Juodas kryžius liudija jo dalyvavimą Kulmo mūšyje.

Antroji Geležinio kryžiaus versija pasirodė prūsų-prancūzų karo metu 1870 metais. Šįkart apdovanojimas atrodė taip:


Karūna liko, 1870 - šios versijos steigimo metais, W - steigėjo Prūsijos karaliaus Vilhelmo I-ojo inicialas. O štai ir jis pats su dviem Geležiniais kryžiais. 


Priklausomai nuo laipsnio, Geležinis kryžius buvo nešiojamas kairėje krūtinės pusėje arba po kaklu. Tas pats ordino laipsnis negalėjo būti įteikiamas du kartus. Tai yra, jeigu karys jau buvo gavęs 2-ojo laipsnio Geležinį kryžių, tai už pakartotinį žygdarbį jam turėjo būti teikiamas 1-ojo laipsnio kryžius, bet ne naujas 2 -ojo. 

Trečią kartą Geležinis kryžius įsteigtas 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Atrodė jis taip:

Kaip matome, nuo 1870-ųjų varianto jį skiria tik steigimo data apačioje. Šįkart W nurodo į imperatorių Vilhelmą II.

Sakoma, kad būtent Pirmojo pasaulinio karo metais Geležinio kryžiaus statusas kiek krito, kadangi teikiamas jis neretai buvo masiškai ir ne už tokius išskirtinius žygdarbius. 1914 - 1918 m. 2-ojo laipsnio kryžiais buvo apdovanoti keli milijonai karių, 1-ojo - kiek virš 200 tūkst. 


Geležiniu kryžiumi apdovanotas vokiečių karys


Legendiniam fon Hindenburgui buvo pagaminta išskirtinė žvaigždė, liaudyje vadinta Hindenburgstern:


Trečiajame reiche Geležinis kryžius vėl atgimė 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui:


Karūnų jau nebėra, metai - 1939-ieji, o imperatoriaus ar karaliaus inicialus pakeitė svastika. Juodai balta ordino juosta buvo papildyta raudona spalva. 

Du žemiausi ordino laipsniai buvo vadinami tiesiog Geležiniu kryžiumi, o šeši aukštesni - Geležinio kryžiaus Riterio kryžiumi. 


Trečiojo reicho riterių kryžiai. Pačiais garbingiausiais apdovanojimais buvo apdovanoti tik du asmenys: 
  
Karinių oro pajėgų asas Hansas Rudelis gavo Riterio kryžių su ąžuolo lapais, kalavijais ir briliantais.


Hermanas Geringas vienintelis Trečiajame reiche gavo Didįjį Geležinio kryžiaus kryžių


Nacistinė Didžiojo kryžiaus žvaigždė

Ji nebuvo niekam įteikta, nors po karo rasta saugyklose. Galbūt ją saugojo galutinei pergalei?

Po Antrojo pasaulinio karo Geležinis kryžius niekam nebuvo teikiamas, bet 2007 m., vokiečių kariams pradėjus dalyvauti tarptautinėse misijose, būta kalbų apie galimą jo atgaivinimą. 

Pagal Vokietijos įstatymus Antrojo pasaulinio karo veteranai gali viešai nešioti gautus Geležinius kryžius, tačiau ne originalus, o specialiai jiems pagamintas kopijas, kuriuose svastika pakeista ąžuolo šakele. 

Dar keletas įdomių faktų:

- Pirmojo pasaulinio karo metais Geležinio kryžiaus simboliu žymėta karinė vokiečių technika. 


Kiek pakeistu variantu naudojosi Vermachtas (vadinamasis Balkenkreuz):


o dabar ir Bundesveras:


- Geležiniu kryžiumi po karo su Napoleonu yra apdovanota Brandenburgo vartų Berlyne kvadriga:


- sutinkamas kai kurių vokiškų miestų heraldikoje:


- neretai puošia vokiečių karių kapus.



- Adolfas Hitleris nuolat nešiojo dar Pirmojo pasaulinio karo metu užtarnautą 1-ojo laipsnio Geležinį kryžių (1914 m. pavyzdžio). 


- Geležiniu kryžiumi, nors ir retai, galėjo būti apdovanotos ir moterys. Pavyzdžiui, oro kovų asė, lakūnė-bandytoja Hanna Reitsch (1941 m. gavo 2-ojo laipsnio Geležinį kryžių, o po metų - 1-ojo):


***
"Istorijos įdomybių" pastaba:
Nacistinė simbolika šiame poste demonstruojama grynai pažintiniais bei šviečiamaisiais tikslais.