2014 m. spalio 30 d., ketvirtadienis

Geisai - paprotiniai senųjų airių tabu

Senųjų airių visuomenėje buvo tikima, kad per Samainą (kuris maždaug atitinka mūsų Vėlinių laikotarpį) miršta tam tikrus paprotinius draudimus – geisus (sen. air. geis) pažeidę žmonės.
Geisas – savotiškas tabu, draudimas atlikti kažkokį veiksmą. Pagrindinė kurio paskirtis – atkurti įsivaizduojamą lygsvarą. 


Tiesa, nėra žinoma kaip šis paprotys atsispindėjo realiame senųjų airių gyvenime, tačiau užuominų apie jį randame šio keltiško krašto sakmėse.

Atskiram žmogui geisas galėjo būti skiriamas ir kaip bausmė, ir kaip tam tikras po apdovanojimo sekantis įsipareigojimas. Tai yra, kažką gavęs žmogus būdavo įpareigojamas ir kažko nedaryti ar kažko atsisakyti. Tokia dovana buvo laikomas ne tik praturtėjimas, bet ir socialinio žmogaus statuso kitimas (pavyzdžiui, vedybos, vaikų gimimas, paskyrimas eiti kažkokias pareigas, netgi naujo vardo suteikimas atlikus kažkokį žygdarbį). Būtent taip pagoniškais laikais buvo suvokiamas išorinio bei vidinio pasaulio balansas, tad geisas turėjo „nuraminti“ gana pavydžias anapusines jėgas, kad jos nekenktų dovaną gavusiam ar labiau nei reikia nenubaustų kaltojo.

Geisai-tabu galėjo būti patys įvairiausi. Tai buvo draudimai kažkur eiti, kažką daryti, apie kažką kalbėti. Jų sulaužymas reiškė prakeiksmo sau užsitraukimą. Kartais senųjų airių sakmių herojus buvo prisiėmęs po kelis, netgi vienas kitam prieštaraujančius geisus. Neretai tie draudimai lemdavo didvyrio mirtį ar rimtą jo ligą. Pavyzdžiui, geisas „niekuomet nedrumsti upės vandens“ reiškė, kad žmogus netgi mirtino pavojaus vejamas negali kirsti jokios upės (nebent tiltais), o geisas „niekuomet nepažeisti svetingumo papročio“ vertė svečiuose ragauti maisto netgi tuo atveju jei herojus žinojo esant jį užnuodytą. Geiso sulaužymo pasekmės buvo gana skirtingos ir dažnai priklausė nuo socialinio žmogaus statuso. Jeigu kraštą nukariauja ir apiplešia kaimynai, buvo tikima, kad jo valdovas galimai sulaužė kažkokius vien tik jam žinomus įsipareigojimus.

Kaip jau rašiau, senieji airiai buvo šventai įsitikinę, kad pažeidusieji geisus miršta per Samainą. Tai anapusinės dvasios pasiima senųjų papročių pažeidėjus.