2014 m. spalio 4 d., šeštadienis

Alandų salynas ir teritorinis švedų - suomių konfliktas

Alandų salynas yra Baltijos jūroje tarp Suomijos ir Švedijos. Dabar jis priklauso Suomijai, nors absoliuti gyventojų dauguma čia visuomet buvo švedai. 1917 m. tarp Alandų švedų ir suomių vyriausybės Helsinkyje įsiplieskė konfliktas dėl to kam turi priklausyti salynas – Švedijai ar Suomijai.
Truputis istorijos. Nuo pat viduramžių Alandų salynas arba priklausė Švedijai tiesiogiai arba buvo savotišku jos protektoratu. Čia visuomet gyveno švedai, skambėjo švedų kalba, buvo vystoma švedų kultūra. 



1809 m. pasibaigus švedų – rusų karui salynas priskiriamas Suomijos kunigaikštystei, kuri savo ruožtu atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. 1917 m. Suomijai paskelbus nepriklausomybę Alandų švedai subruzdo. Gyventi nepriklausomoje Suomijoje jie nelabai troško, kadangi visuomet linko prie labiau giminingos šalies į vakarus nuo salyno. Ką jau ten ir kalbėti: ilgai suomius valdę germanai švedai jautėsi ne tik kultūriškai, bet ir rasiškai pranašesniais už „prasčiokus“ suomius. Švedai netikėjo suomių gebėjimu sukurti savo valstybę, jų kalbą laikė valstietiška, kultūrą – primityvia ir netinkančią „padoriai visuomenei“...

1917 metais alandiečiai nusiuntė Švedijos karaliui laišką, kuriame išreiškė pageidavimą „susijungti su broliais bendroje tėvynėje“, o 1919 m. surengė prebiscitą (apie 96 proc. už prisijungimą prie Švedijos). Bet... jau tuomet neutralumo politikos besilaikanti Švedija stengėsi pernelyg nesikišti į kitų šalių reikalus. Taip, ji simpatizavo savo tautiečiams Alanduose, tačiau nepuolė jų laisvinti atviros karinės agresijos priemonėmis ar politiniu šantažu. O galėjo... juk Švedija buvo kur kas kariškai pajėgesnė už tik tik besikuriančią Suomiją, o ir XX a. pradžioje toks sprendimo būdas buvo visiška norma.


Žodžiu, Alandų byla pasiekė Tautų Lygą. Besibylinėjančiomis pusėmis jame buvo ne Švedija ir Suomija, o Suomija ir Alandų gyventojai. Sprendimas dėl salyno priklausomybės buvo palankus suomiams, tačiau vietos švedai gavo ypatingas teises. Salose negali būti suomių (kaip ir bet kurios kitos) kariuomenės, o vietos švedams tarnyba joje neprivaloma. Išskyrus policiją, Alanduose niekas negali turėti šaunamųjų ginklų. Vietos kalba – tik švedų. Alandai renka savo parlamentą, kuris visiškai autonomiškai tvarkosi salyne ir yra nepavaldus Suomijos parlamentui. Salyno valdžios potvarkius gali atšaukti Suomijos prezidentas, bet tik tuo atveju jeigu jie peržengia nustatytas įstatymines ribas ar gresia Suomijos vientisumui bei saugumui. Žodžiu, tikro ir protingo politinio kompromiso pavyzdys. Visi pakluso Tautų Lygos sprendimui: nebuvo jokių "žalių žmogeliukų", opolčencų, propagandinių spektaklių. 

Iliustracija:
Švedijoje išleistas pašto ženklas, kuriame pažymėtos teritorijos Suomijoje su gyvenančia švedų dauguma.