Tęsinys. Pirma dalis čia.
8 mitas. Kryžiuočiai siekė ne išganymo, o
pasipelnymo
Dėl suprantamų psichologinių bei socialinių
priežasčių cinikų ir avantiūristų kariuomenėje būta visuomet.
Tačiau buvo ir visiškai kitokių, aukštesniais motyvais besivadovaujančių
asmenybių.
Ir būtent jų buvimas kariuomenėje įkvėpdavo kitus
bei suteikdavo jėgų nugalėti. Viduramžių visuomenė buvo
persmelkta religinės idėjos, tad daugybei karių Kryžiaus žygiai
tapo vienintele galimybė išpirkti sunkias nuodėmes ir
pasitarnauti Dievui.
Nuodugniau panagrinėjus kryžiuočių biografijas galima
atrasti įdomių faktų apie tai kas gi lėmė jų apsisprendimą vyktį
į Šventąją žemę.
Štai, pavyzdžiui, kad ir Stefano II, Blua grafo,
istorija. Jis buvo labai turtingas ir įtakingas žmogus, vienas iš
Pirmojo kryžiaus žygio vadų. Sėkminga buvo ir jo santuoka su
Adele Normandiete – Vilhelmo Užkariautojo dukterimi, su kuria
Stefanas susilaukė dvylikos vaikų.
Į Kryžiaus karą Blua grafas patraukė jungtinės
Šiaurės Prancūzijos kariaunos sudėtyje, tačiau žygio sunkumai
bei kiti nepritekliai palaužė jo valia ir iki Jeruzalės Stefanas nenusigavo. Jis tiesiog dezertyravo.
Kai grafas grįžo namo, žmona pradėjo jam
priekaištauti dėl bailumo ir krikščioniškos pareigos neatlikimo.
Tuomet Stefanas vėl patraukė į Rytus (išpirkti savo kaltės –
vert. past.) kur dalyvavo visišku kryžiuočių sutriuškinimu
pasibaigusiame 1102 metų žygyje. Išsigelbėjęs Stefanas nuvyko į
Jeruzalę pas karalių Baldviną I, tačiau po kurio laiko, 1102 m.
gegužės 19 d., žuvo Ramlės mūšyje.
Ne mažiau dramatiška ir kita, Odeberio de la Maršo
istorija.
Šis didikas užtiko savo žmoną su meilužiu.
Apimtas įsiučio jis nužudė konkurentą, o žmoną išvijo iš
namų. Netrukus Odeberis patraukė į Šventąją žemę. Po kiek
laiko sugrįžęs jis užrašė savo valdas Anglijos karaliui Henriui
II Plantagenetui ir gyvenimo pabaigos sulaukė vienuolyne.
Žinoma, abu šie atvejai yra asmeniniai, tačiau
būtent daugybė asmeninių atvejų ir skatino žmones vykti į
Šventąją Žemę.
9 mitas. Kryžiaus žygiai – priedanga žydų
genocidui.
Paprastai teigiama, kad kryžiuočiai kurstė žydų
pogromus, tačiau jie dažniausiai vyko prieš kryžiuočių lyderių
valią, o nuolatinis jų pasikartojimas veikiau liudijo tvarką
nesugebančios užtikrinti valdžios silpnumą.
Žydų pogromai vyko ne kelyje į Jeruzalę, o tuomet
kai Kryžiaus karams buvo dar tik ruošiamasi. Pavyzdžiui, būtent
taip nutiko Londone rengiant Trečiąjį kryžiaus žygį.
Norėdama išvengti riaušių, valdžia uždraudė
judėjams rodytis už savo kvartalo ribų, tačiau žydai nepakluso.
Jie nutarė surengti iškilmingas eitynes bei dalyvauti šventėje.
Viskas pasibaigė labai tragiškai. Procesijos
dalyvius sumušė, apiplešė, vėliau įniršusi minia pasileido
niokoti žydų kvartalą. Sargybiniai bandė drausminti minią,
tačiau buvo pernelyg vėlu.
Patys baisiausi žydų pogromai vyko „liaudies
kryžiaus žygio“ metu, kai į Šventąją žemę patraukė apie
300 000 prasčiokų, įskaitant moteris ir vaikus.
Taip, visa tai vyko, tačiau kartais pamirštama, kad
šios nudrįskusių pusalkanių marginalų minios susidurdavo su
dideliu dvasinės bei pasaulietinės valdžios priešiškumu.
Mainco mieste vietos vyskupas paslėpė daugybę
žydų. Tačiau tai nepadėjo. Įtūžusi „prasčiokų –
kryžiuočių“ minia įsiveržė į vyskupo valdas ir nužudė apie
700 judėjų.
O štai kaimyninėje Vengrijoje žydų pogromų
nebuvo. Karalius Kalomanas pasielgė paprastai: jis uždarė visas
pilis ir visus tiltus per Dunojų tuo išvengdamas netvarkingos
minios antplūdžio.
Pagrindiniai kryžiuočių judėjimo ideologai ryžtingai ir nedviprasmiškai smerkė prievartą prieš
žydus. Tarp jų ir Bernardas, Klervo vienuolyno abatas. Tikintiems
jis daugiau žinomas kaip Šv. Bernardas Klervietis, o ateistams –
kaip Antrojo kryžiaus žygio įkvepėjas ir tamplierių ordino
statuto kūrėjas.
Štai jo žodžiai: „Paklauskite kiekvieno
pažįstančio Šventąjį Raštą, kas kalbama apie žydus Psalmėse?
„Ne jų pražūties meldžiu aš“. Žydai mums – gyvi Rašto
žodžiai, kiekvieną kartą primenantys apie Viešpaties kančias...
Krikščionių kunigaikščių valdžioje kenčia jie nuo sunkios
vergijos, tačiau laukia „savo išlaisvinimo dienos“.
Apie kryžiuočius daug nekalbėsim, kadangi buvo
visko. Tačiau, pavyzdžiui, kai kurie tamplieriai bičiuliavosi su
musulmonais ir netgi leido jiems melstis užgrobtose mečetėse.
Įdomų atvejį savo „Paveldo knygoje“ aprašo Osama ibn
Munkizas:
„Štai frankų grubumo pavyzdys, tesubjauroja juo
Alachas. Kartą, atvykęs į Jeruzalę, užėjau į al-Aksos mečetę.
Šalia buvo dar viena maža mečetė, kurioje frankai įkūrė
bažnyčią. Kai aš užėjau į mečetę, o ten gyveno frankai –
mano draugai – jie leido man melstis mažojoje mečetėje. Užėjęs
ten aš ištariau „Alachas didis“ ir pradėjau mesltis atsisukęs
į pietus, į Mekos pusę. Tada vienas frankas prišoko prie manęs
ir atsuko veidu į rytus: „Melskis taip!“. Kiti
atskubėję tamplieriai nustūmė jį
nuo manęs ir aš vėl grįžau prie savo maldos. Tačiau tas pats
frankas vėl puolė mane, atsuko į rytus ir riktelėjo „Melskis
taip“. Tamplieriai vėl įbėgo į mečetę ir vėl nustūmė
franką. Jie atsiprašė manęs ir tarė: „Tai svetimšalis, jis
tik ką atvyko iš Vakarų ir niekad nematė, kad kas melstųsi
kitaip nei atsisukęs į Rytus“.
Tenka pridurti, kad pats Osama buvo stambus
„feodalas“ ir žymus karys, tarnavęs Zengiui, Nur-ad-Dinui ir
Saladinui.
Tuometinį musulmonų požiūrį į
„netikėlius“ galima apibūdinti taip: nemusulmonai gali ramiai
gyventi musulmoniškos valstybės globoje, tačiau privalėjo mokėti
tam tikrus mokesčius. Tokius pat mokesčius musulmonai bei judėjai
mokėjo ir krikščionių valdovams Šventojoje Žemėje, o taipogi -
Sicilijoje ir Ispanijoje. Savaime suprantama, kad
jeigu frankai būtų visomis išgalėmis
engę musulmonus, Šventojoje žemėje jie neišsilaikytų beveik du
amžius.
Yra ir kitokių
liudijimų. Pavyzdžiui, musulmoniškoje Pirėnų pusiasalio dalyje
gyvenęs ibn-Džubaira savo „Kelionėse“ rašo, kad XII a. frankų
valdomi musulmonai gyveno geriau nei savo tikėjimo brolių
valdžioje:
„Mūsų kelias driekėsi per
nesibaigiančią kaimų virtinę ir apdirbtas žemes kur musulmonai
gyvena pritelkliuje frankų valdžioje.
Jie atiduoda frankams pusę savo derliaus
ir moką džizją (tam tikras mokestis – vert.
past.) – vieną dinarą ir penkis kiratus nuo galvos.
Daugiau iš jų niekas nieko nereikalauja,
išskyrus nedidelį mokestį už vaismedžius. Jiems palikti jų
namai su visu geru ir visoje Sirų pakrantėje (Palestinoje – vert.
past.), kur valdo frankai, tokia pati tvarka. Ten visose žemėse ir
kaimuose gyvena musulmonai. Ir širdys daugelio iš jų suvirpa
kuomet jie mato savo brolių padėtį musulmonų valdomose kraštuose.
Jie piktinasi savo tikėjimo brolių priespauda ir giria juos
valdančių priešų frankų elgesį už jų teisingumą“.
Pačių musulmonų požiūris į savo kaimynus
krikščionis kito ir dažniausiai priklausė nuo to kas valdžioje.
Saladino ir jo įpėdinių politiką galima pavadinti gana nuosaikia,
o štai į jų vietą stoję mamliukų sultonai elgėsi kur kas
nepakančiau.
11 mitas. Kryžiuočiai siekė atversti musulmonus į
krikščionybę
To meto šaltiniai apie musulmonus kalba kaip apie
paganos, tai yra, pagonis. Pavyzdžiui, žymiajame Šv. Tomos
Akviniečio traktate „Suma prieš pagonis“ iš tiesų kalbama
apie musulmonų tikėjimą.
Tačiau niekas nesirengė masiškai ir priverstinai
atversti musulmonų į Kristaus religiją. Matyt todėl, kad į
musulmonų pasaulį žvelgta kaip į didžiulę lygiavertę kultūrą.
Artimieji Rytai – ne rytinė Baltijos pakrantė. Nors ir ten iš
pradžių atėjo dvasininkai, o tik paskiau – kariai.
Kai kurie tyrinėtojai mano, kad masinio musulmonų
atvertimo į krikščionybę idėjos įkvėpė Liudvika IX Šventąjį
Aštuntojo kryžiaus žygio metu, tačiau tai veikiau išimtis.
Entuziastai bandė plėsti taikią misionierišką veiklą.
Taip 1220 m. Šv. Pranciškus Asyžietis atvyko į
Kairą su tikslu pamokslauti Egipto sultonui, o Šv. Raimundas
Penjafortas bičiuliavosi su Tuniso valdovu ir pakrikštijo apie du
tūkstančius musulmonų.
Buvęs riteris Raimundas Lulijus, vėliau tapęs
vienuoliu ir filosfu, sudarė ištisą misionierišką programą,
ginčijosi su musulmonų teologais, kelis kartus skleidė „Dievo
žodį“ Šiaurės Afrikoje.
Jį nuolat kalino, vijo, o nuosavas tarnas bandė jį
nužudyti. Galiausiai 1315 m., vienos iš misijų Tunise metu,
Raimundas buvo užmuštas akmenimis.
Iš tiesų džihadas - šventasis karas prieš netikėlius, prasidėjo dar VI a. - puse tūkstančio metų prieš Pirmąjį kryžiaus žygį. Iš esmės jis tęsiasi ir dabar. Nekalbėsime čia apie islamą, o tiesiog pacituosime didį arabų istoriką ibn-Chalduną:
„Šventas karas musulmoniškoje visuomenėje – religinė prievolė dėl jos universalumo bei misijos atversti į Islamą kiekvieną įtikinimu ar jėga“.
O dabar apie tai kodėl Kryžiaus žygių metu
džihadas nesuliepsnojo skaisčia liepsną. To priežastis – kova
dėl valdžios tarp Artimųjų Rytų dinastijų.
Iš pradžių čia šeimininkavo arabai, po to –
turkai - seldžiukai ir kurdai. Be to, XI a. pabaigoje Didžioji
Sirija (Sirija, Libanas ir Palestina) tapo kovos tarp Egipto kalifato
ir vietos didikų arena.
Kai kurie amžininkai suprato, kad prasidėjo
krikščionių džihadas, tačiau Artimieji Rytai nebuvo vieningi.
Tarpusavyje besivaidijantiems atabekams, emirams ir
kalifui nerūpėjo visaapimantis karas už tikėjimą. Būtent tai ir
išgelbėjo kryžiuočius.
13 mitas. Kryžiuočiai nemokėjo kariauti
Daugelis mano, kad kariniu atžvilgiu musulmonai buvo
pranašesni už kryžiuočius. Tačiau specialistai teigia, kad iš
tiesų saracėnai neturėjo jiems dažnai priskiriamo technologinio
pranašumo. Kryžiuočių tvirtovės bei fortifikaciniai statiniai
buvo kur kas tobulesni už musulmonų. Atskirų kautynių analizė
rodo, kad daug kas priklausė nuo situacijos ir konkrečių karvedžių
savybių.
Kryžiuočių judėjimas išseko XIII a. pabaigoje ne
dėl „silpno“ karinio potencialo, o dėl politikos bei
ekonomikos. Šventoji Žemė buvo toli nuo Europos, todėl jos
aprūpinimas buvo brangus. Nepakako nei pinigų, nei žmonių.
Tik ką iš Vakarų atvykę kryžiuočiai buvo kupini
užkariavimų dvasios, tačiau ji buvo svetima tiems kas jau įsikūrė
Šventojoje žemėje, įleido ten šaknis ir jautėsi šeimininkais.
14 mitas. Kryžiuočių baimė dar ilgai gyvavo Rytuose
Įdomu tai, kad iki pat XIX a. pabaigos istorinėje
musulmonų atmintyje riteriai-kryžiuočiai neužėmė reikšmingos
vietos. O štai apie mongolų antplūdį jie kalbėjo su siaubu.
Štai ką rašo tų įvykių amžininkas ibn-al-Athiras: „...Islamą ir musulmonus ištiko tokia nelaimė,
kokios nepatyrė jokia kita tauta. Tie totoriai (teprakeikia juos
Alachas!) atklydo iš Rytų ir padarė tai kas visiems kelia siaubą“.
Toliau tas pats autorius rašo apie frankus, tačiau akcentuoja
būtent mongolų įsiveržimą.
Mongolų triumfas musulmonų pasauliui buvo
katastrofa, kuri pakeitė kultūrinį ištisų regionų veidą. O
Kryžiaus karai tebuvo laikinas nepatogumas. Apie juos arabai
prisiminė ne taip seniai – užgimus arabiškajam nacionalizmui.
kiek sutrumpinta
versta iš ludota.ru
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą