2014 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

Tilis Ulenšpygelis: folkloro juokdarys ir krašto didvyris?

Olandų ir žemutinių vokiečių folklore sutinkamas keistas personažas – Tilis Ulenšpygelis (ol. Tijl Uilenspiegel, vok. Till Eulenspiegel), kuris nuolat klajojo po pasaulį ir maustė patiklius žmones. Neatsiejamais Ulenšpygelio atributais buvo pelėda (vok. Eule) ir veidrodis (vok. Spiegel), nors pats žodžių žaismas „pelėdos veidrodis“ žemyninių germanų kalbose turi ir kiek kitokią prasmę - jis siejamas su kvailinimu, apgavyste.
Anonimiškame XVI a. pradžios šaltinyje teigiama, kad Tilis Ulenšpygelis – realus XIV a. Vidurio Vokietijoje gimęs asmuo, kuris nuolatos bastėsi po Vokietiją, Nyderlandus ir dabartinės Belgijos žemes, tačiau jokių istorinių patvirtinimų tam nėra.

Liaudies pasakojimuose Tilis vilki tradiciniais viduramžių juokdario rūbais, lankosi miestuose ir kaimuose, čia nuolat krečia linksmus pokštus, naudojasi žmonių žioplumu bei patiklumu. Olandijoje ir Žemutinėje Vokietijoje apie Tilį Ulenšpygelį gimė daugybė linksmų pasakojimų bei anekdotų, jis tapo teatralizuotų viduramžių miestų vaidinimų ir švenčių herojumi, simbolizavo tam tikrą dvasios laisvę ir nepriklausomybę.


XIX a. rašytojo Šarlio de Kosterio romane apie Tilio Ulenšygelio nuotykius pastarasis netgi tampa tautiniu Flandrijos herojumi bei pasipriešinimo ispanų jungui simboliu, tiesa, čia Ulenšpygelio gyvenimas perkeltas į XVI a. Romane pasakojama, kad sunkiu istorijos tarpsniu Tilis guodžia ir linksmina niūrius Flandrijos žmones, jis nori padėti jiems atrasti gyvenimo džiaugsmą, nebijoti pasijuokti iš savęs. Tilio Ulenšpygelio juokai buvo grubūs ir gana stačiokiški, tačiau jis niekuomet neatsisakydavo nuoširdžiai padėti žmonėms, juokų maniera nurodyti jų trūkumus, paskatinti juos kautis dėl savo laisvės. Tokiu būdu Ulenšpygelis išreiškė savotišką krašto dvasią bei prigimtinį jo gyventojų būdą – kandų, tiesų ir netgi grubų, tačiau kartu labai žmogišką, nepriklausomą, teisinga.