Kai kuriose
Bavarijos srityse iki mūsų laikų yra išlikusi tradicija, susijusi
su „mirusiųjų lentų“ (vok. Totenbrett) statymu.
Dar prieš
porą šimtų metų toli gražu ne kiekvieną laidodavo karstuose,
kadangi geras medinis karstas buvo laikomas gana didele ir ne
kiekviename prieinama prabanga.
Taigi, mirusiuosius šarvodavo ant
lentų, kurios arba būdavo užkasamos kartu su kūnu, arba po
laidotuvių sudeginamos, arba įkasamos į žemę tarytum priminimas
apie mirusį. Iš pradžių buvo įkasamos tuščios forminės
lentos, kurios užrašais bei visokiausiais puošybiniais elementais
margintos laikui bėgant. Paprastai lentoje buvo įrašomas mirusiojo
vardas, gimimo ir mirties metai bei koks nors apie jį pasakojantis
tekstas. Manoma, kad iš pat pradžių „mirusiųjų lentos“ buvo
tvirtinamos horizontaliai, tačiau vėliau jos pradėtos statyti
vertikaliai. „Mirusiųjų lentos“ tikriausiai nebuvo labai
ilgaamžės, kadangi jos niekad nebūdavo atnaujinamos.
Liaudyje egzistavo tikėjimas, kad mirusiojo vėlė kankinsis skaistykloje iki to laiko kol stovės jos „lenta“, tad totenbrett'ai (norint sutrumpinti sielų kančias), tyčia gaminti iš minkštos medienos. Beje, Katalikų bažnyčia nuolat kovojo su šia „pagonybės liekana“, tad arealas, kur buvo įsišaknijusi „mirusiųjų lentų“ tradicija, nuolatos traukėsi. Šios lentos kažkuo primena Mažosios Lietuvos krikštus, jos galėjo būti iki 2 metrų aukščio ir apie 40 cm pločio.
Liaudyje egzistavo tikėjimas, kad mirusiojo vėlė kankinsis skaistykloje iki to laiko kol stovės jos „lenta“, tad totenbrett'ai (norint sutrumpinti sielų kančias), tyčia gaminti iš minkštos medienos. Beje, Katalikų bažnyčia nuolat kovojo su šia „pagonybės liekana“, tad arealas, kur buvo įsišaknijusi „mirusiųjų lentų“ tradicija, nuolatos traukėsi. Šios lentos kažkuo primena Mažosios Lietuvos krikštus, jos galėjo būti iki 2 metrų aukščio ir apie 40 cm pločio.
