Mirusiųjų lentos (Totenbrett)

Kai kuriose Bavarijos srityse iki mūsų laikų yra išlikusi tradicija, susijusi su „mirusiųjų lentų“ (vok. Totenbrett) statymu.

Dar prieš porą šimtų metų toli gražu ne kiekvieną laidodavo karstuose, kadangi geras medinis karstas buvo laikomas gana didele ir ne kiekviename prieinama prabanga. 

 Taigi, mirusiuosius šarvodavo ant lentų, kurios arba būdavo užkasamos kartu su kūnu, arba po laidotuvių sudeginamos, arba įkasamos į žemę tarytum priminimas apie mirusį. Iš pradžių buvo įkasamos tuščios forminės lentos, kurios užrašais bei visokiausiais puošybiniais elementais margintos laikui bėgant. Paprastai lentoje buvo įrašomas mirusiojo vardas, gimimo ir mirties metai bei koks nors apie jį pasakojantis tekstas. Manoma, kad iš pat pradžių „mirusiųjų lentos“ buvo tvirtinamos horizontaliai, tačiau vėliau jos pradėtos statyti vertikaliai. „Mirusiųjų lentos“ tikriausiai nebuvo labai ilgaamžės, kadangi jos niekad nebūdavo atnaujinamos.

Liaudyje egzistavo tikėjimas, kad mirusiojo vėlė kankinsis skaistykloje iki to laiko kol stovės jos „lenta“, tad totenbrett'ai (norint sutrumpinti sielų kančias), tyčia gaminti iš minkštos medienos. Beje, Katalikų bažnyčia nuolat kovojo su šia „pagonybės liekana“, tad arealas, kur buvo įsišaknijusi „mirusiųjų lentų“ tradicija, nuolatos traukėsi. Šios lentos kažkuo primena Mažosios Lietuvos krikštus, jos galėjo būti iki 2 metrų aukščio ir apie 40 cm pločio.