Kai kuriose
kraštuose egzistavo paprotys paleisti pakarti nuteistą nusikaltėlį
jei vykdant bausmę virvė nutrūkdavo. Nežinia iš kur jis kilo, bet tikriausiai rėmėsi tikėjimu, kad nutrūkusi
virvė – kažkokių dieviškų jėgų pirštas, kurios nusprendė
šįkart pasigailėti piktadario. Ir tarytum gaunasi taip, kad ir
žmonės įvykdė savo teisingumą – nusikaltėlį pakorė, ir
anapusinės jėgos įsikišo. Taipogi buvo manoma, kad nusikaltėlio
negalima bausti du kartus, tad korimas antrą kartą galėjo atrodyti
kaip nevisai pelnyta papildoma bausmė.
Visgi šio
papročio buvo laikomasi toli gražu ne visuomet. Štai carinėje
Rusijoje 1825 m. pagrindinio dekabristų sukilimo dalyviai buvo
nuteisti pakarti. Kai kuriems jų nutrūko virvė, tad jie buvo
pakarti iš naujo. Reikalas tas, kad kariškame Rusijos artikule buvo
aiškiai pasakyta, kad mirties bausmė turi būti vykdoma iki
„galutinio rezultato“, tai yra, iki pasmerktojo mirties, nors yra
žinoma, kad prieš Petro I valdymą nutrūkę nuo virvės
nusikaltėliai buvo paleidžiami.
Iliustracija viršuje: dekabristų mirties (poeto Puškino piešinys.
